Tikri ir netikri akmenys

Mineralai – tai gamtinės kilmės kūnai, atsirandantys Žemės plutoje vykstant fiziniams ir cheminiams procesams be specialaus žmogaus įsikišimo. Taip apibūdinami mineralai mineralogijos vadovėliuose.

Daugelis (apie 98 proc.) jų yra kristalai. „Kristalas – tai kietasis kūnas, susidaręs gamtoje vykstant geologiniams procesams arba užaugintas laboratorijoje, turintis geometriškai taisyklingo daugiasienio išorinę formą ir taisyklingą vidaus sandarą, t. y. jį sudarančios medžiagos dalelės (atomai, jonai arba molekulės) erdvėje yra išsidėsčiusios dėsningai“.

Geometriškai taisyklingos formos kristalai labai reti. Kartais dėl nepalankių kristalų augimo sąlygų taisyklingi daugiasieniai nesusidaro. Be to, dažnai randama tik kristalų nuolaužų. Mineralo sudėtis nusakoma chemine formule, kurioje kiekvienas elementas gali būti išreikštas procentais.

Dirbtiniais mineralais laikomi tie, prie kurių augimo proceso prisidėjo žmogus. Rusija ir JAV yra pirmaujančios šalys mineralų gamyboje, t. y. sintetinant juos pagal chemines sudedamąsias dalis. Be to, randama vis naujų būdų, kaip nekokybišką gamtoje rastą mineralą paversti gražesniu, tiksliau, kaip suteikti jam geresnę prekinę išvaizdą.

Žmonės visais laikais mėgo puoštis brangakmeniais: vieni – dėl jų savybių, kiti – dėl grožio, treti – pabrėždami savo statusą visuomenėje arba turimus turtus. Dabartiniu metu žmonių perkamoji galia auga, tad brangakmeniai laikomi viena iš investicijos formų. Tikrai kokybiškų brangakmenių ištekliai nėra tokie gausūs, kad patenkintų kylančią paklausą. Mūsų technikos amžiuje įmanoma viskas, tad ką reiškia sukurti mineralą arba jau esamą nepaklausų paversti paklausiu.

Mineralų gamintojai nepatenkinti CIBJO* reikalavimu, neleidžiančiu sintetinio produkto vadinti brangakmeniu. D. Elwell mano, kad tai pernelyg konservatyvūs reikalavimai ir kad dabar tokios kietos „taisyklės“ nebetinka.

Dėl to kyla tik vienas klausimas: kokiam tikslui žmogus tą mineralą perka? Jeigu dėl grožio, prestižo arba neturėjimo kur dėti pinigų, jam, žinoma, turėtų būti tas pats, ką nešioti: svarbu, kad gražu ir brangu. Jeigu perka akmenį gydymui ar dėl kitų jo energetinių savybių, žinoma, jis privalo būti sukurtas tik motinos gamtos ir neturi būti „prievartaujamas“, t. y. dažomas, švitinamas, kaitinamas ir pan.

Remiantis P. G. Readu pagrindiniai brangakmenių kokybės požymiai yra šie:

1. Grožis

Ši savybė, žinoma, priklauso nuo daugybės subjektyvių veiksnių, bet svarbiausias – spalvos gylis ir grynumo (švarumo) laipsnis. Deimantams svarbūs blizgesys, šviesų žaismas, defektų nebuvimas ir t. t.

Perspėjimas:

Perkant brangakmenį Pietuose, būtina vežtis tokį patį akmenį palyginimui, nes ten dėl kitų šviesos sąlygų akmenys gražiau blizga. Todėl parsivežtas jis bus nebe toks gražus.

2. Retumas

Tai yra kaip dažnai jis randamas. Kuo mineralas retesnis, tuo jis brangesnis.

3. Tvirtumas

Tai mineralo atsparumas mechaniniams atmosferos ir kitiems poveikiams. Nuo šių savybių priklauso ir šlifavimo sudėtingumas.

Mineralų gydomųjų savybių tyrimo organizacija Vokietijoje, vadovaujama M. Giengerio, siekia, kad pirkėjas, pirkdamas akmenį, būtų informuotas, tikras jis ar ne, paveiktas ar ne, nes tiek gydymui, tiek energetiniams tikslams turi būti naudojami tik natūralūs gamtoje rasti ir niekaip nepaveikti mineralai.

B. Bruderis aprašo dabartiniu metu taikomas manipuliacijas akmenimis. Visų manipuliacijų tikslas komercinis: kuo gražesnis akmuo, tuo didesnė jo kaina. Žinomos manipuliacijos:

1. Aliejų naudojimas

Aliejais užpildomi mineralų plyšiai (ypač smaragdų, akvamarinų, rubinų, safyrų). Tuo tikslu mineralas iš pradžių nuvalomas stipriose rūgštyse, tada dedamas į vakuumo kamerą, kurioje iš plyšių pašalinamas oras, toliau jis nardinamas į aliejų, kuris įpresuojamas į plyšius, ir pagaliau akmuo apvalomas, aliejus įtvirtinamas. Aliejai po tam tikro laiko išdžiūsta ir ima matytis įtrūkimas, kuris pašalinamas pakartojus procedūrą.

• Aliejus suintensyvina neperšviečiamų akmenų spalvą ir blizgesį.

• Pagal CIBJO reikalavimus pardavėjai neturi deklaruoti bespalvio aliejaus panaudojimo fakto, tačiau jei buvo naudotas spalvotas aliejus, šalia mineralo pavadinimo turėtų rašyti dažytas.

2. Sintetinių dervų ir klijų naudojimas

Naudojama taip pat, kaip aliejai plyšiams užpildyti. Tačiau bėgant laikui derva gelsta, akmuo tampa nebegražus.

• Pagal CIBJO reikalavimus šis faktas turi būti deklaruojamas žodžiu apdorotas.

3. Stiklo naudojimas

Ši technika naudojama tiems mineralams, kurie stipriai kaitinami gali įtrūkti (safyrai, rubinai). Substancija užpildomi atsiradę plyšiai. Čia taikomas reikalavimas, kad stiklo dalis neturi viršyti 20 procentų.

• Pagal CIBJO reikalavimus tai būtina deklaruoti žodžiu apdorotas.

4. Parafino naudojimas

Dauguma neperšviečiamų mineralų (malachitas, lazuritas, turkis ir t. t.) yra vaškuojami, norint suintensyvinti spalvą ir paslėpti įtrūkimus. Ilgiau tokį akmenį nešiojant, vaškas ištirpsta ir akmuo praranda blizgesį, pasirodo įtrūkimų. Pridėjus prie tokio akmens karštą adatą, vaškas ištirpsta ir atsiranda šviesi dėmelė. Kokybišką vaškavimą galima atskirti tik gemologinėse laboratorijose.

• Pagal CIBJO reikalavimus šio fakto deklaruoti nereikia.

5. Stabilizavimas sintetinėmis dervomis

Ši metodika taikoma poringiems, trupantiems, cheminiams poveikiams neatspariems mineralams (turkiui, malachitui, azuritui, chrizokolai). Tada jie nebėra tokie trapūs ir neatsparūs: juos galima lengviau šlifuoti, suintensyvėja spalva. Ilgainiui derva gelsta ir pakinta akmens išvaizda.

Patikrinti galima įkaitinta adata: derva lydosi, atsiranda aštrus kvapas. Akmenį patrynus į neglazūruotą keraminę plytelę, atsiranda plastiko kvapas. Labai kokybiški darbai tikrinami gemologinėse laboratorijose.

• Pagal CIBJO reikalavimus šis procesas privalo būti deklaruojamas žodžiais apdorotas arba stabilizuotas, net jei dervos būtų tik keli milimetrai.

6. Rekonstrukcija

Šlifavimo dulkės arba mineralų atliekų milteliai sutvirtinami iš naujo. Būdai: lydymas (gintaro), paviršinis aplydymas (hematito), klijavimas sintetine derva (azurito-malachito, turkio).

• Pagal CIBJO reikalavimus tai privalo būti deklaruojama žodžiu rekonstruota.

7. Dažymas

Kai kurie mineralai dažomi tik išoriškai. Tai galima greitai nustatyti, nes spalva ilgai nesilaiko (populiaru Indijoje ir kitose techniškai ne itin išsivysčiusiose šalyse).

Kitas paprastas būdas: per plyšius (plyšiai gali būti padaromi temperatūrų šoku) įpilama dažų. Akmenys gali būti verdami dažuose arba spalvą suteikiančiose substancijose (agatas), naudojamas vakuumas. Vėliau nudažyti akmenys kaitinami, kad būtų užfiksuota norima spalva (karneolis).

Paviršinis dažymas dažytu aliejumi arba vašku.
Šis būdas naudojamas Indijoje, kitose Azijos šalyse. Taip gauta spalva nėra patvari. Acetonu sumirkytu skudurėliu patrynus skudurėlis nusidažo ta spalva.

Paviršinis dažymas į laką panašiomis dažiosiomis medžiagomis.
Akmens paviršius kai kur blizga, kai kur yra blyškus. Pamažu lakas nusilupa. Lako sluoksnį galima pašalinti peiliu.

Paviršinis dažymas metalų užgarinimu.
Kalnų krištolas užgarintas auksu tampa melsvas ir pardavinėjamas komerciniu „aqua aura“ pavadinimu. Taip daroma ir su topazais, kurie tampa melsvi ir įgyja spalvos efektų. Tai įrodyti gali tik gemologas.

Giluminis dažymas dažytais aliejais arba vaškais.
Tai daroma su porėtais mineralais (lazuritu), norint suintensyvinti spalvą. Patikrinti galima acetone suvilgytu skudurėliu.
Daugelis akmenų prieš poliravimą merkiami į parafiną (vašką), kuris užpildo akmens poras.

Giluminis dažymas spalvotomis sintetinėmis medžiagomis.
Paplitęs dirbant su porėtais akmenimis (turkiu). Nustatomas tik gemologinėse laboratorijose.

Giluminis dažymas naudojant tirpalus.
Plačiai naudojamas būdas agatams spalvinti. Tam tikslui kelioms savaitėms chalcedonas laikomas dažų tirpale. Spalva fiksuojama kaitinant. Tai labai paplitęs būdas. Juo naudojamasi net Lietuvoje.

Porėtų akmenų giluminis dažymas dehidratuotame cukraus tirpale.
Plačiai naudojamas opalams dažyti juodai.

• Pagal CIBJO reikalavimus turi būti nurodyta, kad akmuo dažytas arba apdorotas. Išimtis – dažyti agatai.

8. Kaitinimas

Aukšta temperatūra sukelia oksidacinių pakitimų, kurie veikia:

• spalvą (ametistas virsta „citrinu“);
• intarpus, kurie išsilygina (safyras);
• kristalinės gardelės defektų panaikinimą (dūminis kvarcas);
• švarumą: padūmavęs tampa peršviečiamas (gintaras);
• spalvos pakeitimą (žalsvas akvamarinas virsta melsvu, geltonasis chalcedonas – karneoliu).

•  Pagal CIBJO reikalavimus šis procesas nedeklaruotinas.

9. Apšvitinimas

apšvitinant gama, rentgeno spinduliais arba ultravioletinėmis lempomis suintensyvinamas jau esantis spalvos centras. Akmuo nėra radioaktyvus, bet spalva nėra patvari. Jie gali pradėti blukti saulės šviesoje.

apšvitinant elementariosiomis dalelėmis (elektronais ir neutronais) sukuriamas naujas spalvos centras. Akmuo tampa radioaktyvus. Taip gaunami mėlynas topazas, juodi deimantai. Spalva ir radioaktyvumas išlieka ilgus metus.

Ši metodika ypač paplitusi JAV. Nustatyti tai labai sudėtinga.

• Pagal CIBJO reikalavimus tai privalo būti deklaruota žodžiu apšvitinta arba apdorota.

10. Sintetiniai produktai

Tai išauginti mineralai, kurių cheminės ir fizinės savybės visiškai sutampa su natūraliųjų.

Galima numanyti, kad viduramžių alchemikai pradėjo auginti brangakmenius, tačiau apie tai išlikusių užrašų nėra.

Akmenis pradėta sintetinti 1837 metais, kai prancūzų chemikas Markas Godenas sulydęs kalio ir aliuminio sulfatą su kalio chromatu gavo rubino kristalą. 1888 m. buvo gautas sintetinis smaragdas, 1911 m. užpatentuota safyro gamyba. Jau 1913 m. buvo pagaminta apie 1 200 kg safyro ir 2 000 kg rubino. Gamyba jau vyko dideliuose cechuose. Pamažu buvo pradėti gaminti visi paklausą turintys mineralai. 1947 m. JAV buvo pradėti gaminti žvaigždiniai rubinai ir safyrai.

Deimantą buvo bandyta išgauti nuo 1828 m. iki 1924 m. Pirma tikro deimanto sintezė buvo patvirtinta 1954 m. gruodžio 31 d. Ją atliko T. Hollas. Tai buvo techninis deimantas. 1970 m. JAV buvo išauginta juvelyrinės kokybės deimantų. 1971 m. Sovietų Sąjungoje taip pat buvo išaugintas deimantas, bet jis buvo per brangus rinkai.

1975 m. buvo išaugintas aleksandritas, o vėliau – opalas. 1970–1980 m. rinkoje atsirado daugybė spalvotų sintetinių akmenų. Nuo 1993 m. Rusijoje juvelyrikai auginami gelsvi deimantai.

Pastaraisiais metais, tobulėjant technologiniams procesams, išaugintus akmenis vis sunkiau atskirti nuo tikrų. Tai kelia problemų, nes reikia sudėtingų ir brangių prietaisų bei gemologo kvalifikacijos.

• Pagal CIBJO reikalavimus jie privalo būti deklaruojami kaip sintetiniai.

11. Imitacijos

Jos gaminamos iš stiklo, keramikos arba optiškai panašių mineralų, kurie randami dažniau ir yra pigesni.

Norint patenkinti paklausą, pirmiausia Egipte buvo rasti steatito karoliai, padengti glazūra, primenančia vienur lazuritą, kitur malachitą. Jie datuojami apie 4000 m. pr. Kr.

Vėliau steatitas buvo pakeistas fajansu – sintetine medžiaga, gauta iš susmulkinto kvarco, padengto glazūra. Ši medžiaga buvo naudojama labai ilgai. Manoma, kad fajansas pradėtas gaminti Mesopotamijoje apie 4500 m. pr. Kr. Jo gamybos detalės nežinomos. Fajanso menas suklestėjo Egipte.

Šioje grupėje dar reikėtų pabrėžti sudėtinius akmenis, susidedančius iš dalies pateikto mineralo ir iš dalies kitų sluoksnių. Tai dubletai (du sluoksniai) ir tripletai (trys sluoksniai). Tai ypač daroma su opalais.

• Pagal CIBJO reikalavimus imitacijas būtina deklaruoti.

Apie energetines paveiktų mineralų savybes

Savybės neprarandamos, kai akmuo kaitinamas iki tos temperatūros, kurioje jis paskiausiai formavosi. Jei temperatūra aukštesnė arba panaudojamas „šokas“, savybės prarandamos, ir akmuo tampa negyvas.

Aliejus ir parafinai nekenkia, turint galvoje pirmąją sąlygą.

Akmens virimas bet kokiame tirpale jo savybes naikina.

Stabilizuoti ir rekonstruoti mineralai tampa negyvi.

Apšvitinant savybės prarandamos, jei sukuriamas naujas spalvos centras, t. y. pažeidžiama natūrali akmens energetika. Akmuo tada tampa kenksmingas – „zombiuojantis“. Jei suaktyvinamas jau esamas spalvos centras, akmens energetikai tai nekenkia.

Sintetiniai akmenys ir imitacijos – tai akmenys-vampyrai. Jie kenksmingi. Tai tas pats kaip žmogus be sielos.

Nusipirkę bet kokį gyvą akmenį galime jį suaktyvinti: tris dienas prausti šventu vandeniu, maldos metu pasidėti šalia savęs, džiaugtis juo, žavėtis, kalbinti ir jau po trijų dienų nešioti. Iki tol galima laikyti jį savo altorėlyje, ant šventos knygos, kalnų krištolo arba ametisto drūzos. Užsidėti jį reikėtų galvojant apie jo funkciją Jūsų gyvenime.

Turbūt skaitytojas suprato, kad ši knyga yra tik apie tikrus, gamtoje randamus ir nepaveiktus mineralus. Energetiškai Jūs gausite kur kas daugiau iš natūralaus, kad ir ne tokio kokybiško, akmens nei iš kokybiško, bet paveikto aprašytaisiais būdais.

Pavyzdžiai palyginti