Kas yra mineralų terapija?

Mineralų terapija, arba litoterapija (gr. litos – akmuo), – tai ftzinių ir subtiliųjų sistemų harmonizavimas mineralais siekiant ftzinės, psichinės ir mentalinės darnos.

Kiekviena liga prasideda nuo harmonijos praradimo. Daugelio dabartinių, ypač sunkiai medicinos tyrimais nustatomų ligų priežastis – vidinio ritmo sutrikimai. XXI a. intensyvus ritmas sukte įsuka žmones, todėl šie bėgdami paskui savo ambicijas ir pinigus iš pradžių pažeidžia, o vėliau tiesiog pameta savo vidinį ritmą.

Jį pametę pradeda elgtis lyg robotai. Nebelieka laiko artimiems ir nuoširdiems santykiams, tikrai knygai, bendraujama tik su naudingais žmonėmis arba tais, kurie arčiausiai, arba su kompiuteriu… Bet kokia kaina siekiama įrodyti savo pranašumą prieš kitus ar ieškoma, kaip patirti momentinę šlovę. Pirmenybė teikiama kūno reikalavimams ir visiškai pamirštama per širdį veikianti siela, jos mylimos dvasinės vertybės. Siaurai domimasi tik tuo, kas skelbiama madinga, stengiamasi neišsiskirti manieromis ir elgesiu iš savo pasirinkto visuomenės rato, niekinamas nuoširdumas, natūralumas ir tikrumas. Fiksuojamasi į išorę ir pamirštama, kad žmogus nėra gyvūnas, kad jis nėra vien mėsa ir kaulai. Tai reiškia, kad taip galvojantis žmogus gyvena tartum pakabintas žemyn galva pakaruoklis, nes jam atrodo, kad materija svarbesnė už dvasią. Jis nesupranta, kad iš tiesų dvasia yra pirminė, nes iš jos gimsta viskas, vadinasi, ir materija.

Kiekvienas organizmas turi savo natūralų ritmą. Vienų jis greitesnis, kitų – lėtesnis. Jeigu tas, kurio ritmas lėtas, ilgą laiką priverstas gyventi skubėdamas, jo nervų sistema išsiderina, todėl reakcijos į viską, kas vyksta su juo, ir į aplinką paaštrėja. Rezultatas – pašliję tarpusavio santykiai, problemos darbe ar moksle. Nesustojant įtampa auga, todėl ilgainiui pradeda formuotis nuolatinio nuovargio sindromas, svaigsta galva, sutrinka koordinacija. Nieko nekeičiant ir nesiilsint sutrinka endokrininė sistema, silpnėja imunitetas, gali pradėti formuotis įvairaus pobūdžio augliai. Lėto ritmo žmonės paprastai mėgsta dirbti ramiai, nuosekliai, kruopščiai ir dažnai gerai, todėl vadovai neturėtų versti jų skubėti ne tik dėl jų sveikatos, bet ir dėl to, kad sutrikę šie žmonės praranda pasitikėjimą savimi ir dirba prasčiau arba suserga.

Žmones, kurių vidinis ritmas greitas, vargina ramus darbas, kaip ir poilsis be veiksmo. Priversti ką nors daryti lėčiau, jie susierzina ir pyksta. Vieniems jų sunku kokybiškai ir nuosekliai dirbti dėl kantrybės stokos, kiti sugeba dirbti ir greitai, ir kokybiškai.

Įprasta, kad jaunų žmonių ritmas greitesnis. Senstant jis lėtėja. Greitieji, kaip ir jaunesni žmonės, lengviau keičiasi už lėtuosius arba vyresnius žmones, tačiau daugelis greitųjų tai vienų dalykų imasi, tai kitų, o lėtieji, jeigu jau dėl ko nors apsisprendė, daro nuosekliau.

Vienų ritmai sulig Saturno ciklais (kas 29 metus) kinta, kitų – iš esmės kinta vykstant svarbiausiems transsaturninių planetų tranzitams, kai esminiai pokyčiai daugeliui efektyviausi. Kiekvieno žmogaus gyvenime tai laikas tarp 35–45 metų. Apie tai ne kartą kalbėta. Priminsime, kad tai – gyvenimo vidurys, pats žydėjimas, todėl žmogus jau turi ir žinių, ir patirties, kurios veikiant pokyčius skatinančiai jėgai tinkamiausiai gali būti pritaikytos. Tada žmogus dar kupinas darbinės energijos. Deja, metams bėgant ji senka, todėl šis laikas – geriausias planų įgyvendinimo ir esminių gyvenimo posūkių laikas.

Mineralų terapijos istorija jau buvo apžvelgta „Akmenų knygos“ I tome (31). Seniau mineralai dažnai būdavo naudojami kartu su žolelėmis, garso ir spalvų terapija. Taip jie tebenaudojami ir dabar Australijoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje ir įvairiose salose.

Gilioje senovėje žmonės vengė išnešti kristalus iš uolų. Šventai tikėta, kad jie ten turi būti, todėl nevalia jų nuo didelių luitų atplėšti, daužyti ar skaldyti. Radę savaime atskilusių kristalų, laikė juos Dievų dovana, saugojo kaip šventenybę ir tikėjo, kad per juos dievai suteikia visai šeimai apsaugą ir pagalbą. Džiaugdavosi, jeigu pavykdavo tokiais kristalais aprūpinti visus artimuosius, ir nešiodavo juos kaip amuletus. Praktikų su kristalais pradžia siekia Lemūrijos laikus. Žyniai jas žinojo ir taikė taip, kaip reikėjo, ir ten, kur reikėjo. Ypač jie vertino kristalų grotas, kuriose būdavo

įrengiamos svarbiausiosios šventyklos.

Gurudasas (28, 29), priėmęs žinias telepatiniu būdu, savo knygose rašo, kad tą mokymą perėmė Atlantida, vėliau jinai jį papildė, o dar vėliau, kaip nutinka mūsų laikais, iškreipė. Mineralai tuo metu būdavo naudojami labai įvairiai: statomi kristalų ir akmenų statiniai, nešiojami talismanai, atliekamos subtiliausios operacijos kristalais lazeriais. Gurudasas teigė, kad būtent Atlantidoje buvo pradėtas taikyti čakrų energijų išlyginimas mineralais. Tai mes dabar vadiname mineralų terapija. Vienais svarbiausių mineralų jis laikė kvarcus ir sakė, kad būtent per juos įmanomas priėjimas prie visos mineralų karalystės.

Sunku būtų patikėti, kad kai kurių autorių aprašomi hiperborėjai nenaudojo kristalų. Teigiama, kad jų palikuonys yra tie paslaptingieji senoliai, netikėtai pasirodantys ir vėl išnykstantys priešais užkietėjusių, kraštutinumus mėgstančių ieškotojų akis Baltosios jūros regione, Urale, Kaukaze ar Altajuje.

Nuo neatmenamų laikų visame pasaulyje tautos savaip naudodavo mineralus ir kristalus, randamus savo teritorijose. Plėtojantis prekybai, atsiveždavo jų ir iš svetur. Taip mineralai pradėjo keliauti po pasaulį. Žmonės juos nešiojo ir jais gydėsi.

Indai nešiojo akmenis siekdami sušvelninti arba pastiprinti planetų įtaką, o gydymui gamino jų miltelius ir pastą. Tą patį darė tibetiečiai, nepaliečiai, persai. Kinai naudojo akmenis masažuodami ir taikydami akupunktūrą.

Arabai iš akmenų ruošė gydymui skirtus miltelius, naudojo juos užsiimdami magija.

Įvairių tautų šamanai sergantį žmogų apdėdavo specialiai jam parinktais akmenimis arba į jų ratą guldydavo. Tai tebedaro ir dabar. Gyduolis daugeliu atvejų šventą ugnį įkurdavo, melsdavosi, tam tikrus garsus giedodavo. Kartais šamanai savo būgnus ar kitus specifinius instrumentus naudodavo. Be to, žmogų ir specialiai jam surinktų žolių arbatomis, įvairių gyvūnų taukais ar net nuodais gydydavo, jeigu reikėdavo,. Kai kur sutrindavo akmenų miltelius, pagamindavo piliulių ir ligonį girdydavo specialiai parinktu laiku.

Kita akmenų pritaikymo forma – tai senieji megalitiniai statiniai. Ir dabar mokslo vyrai, nesuprasdami tų statinių daugiafunkciškumo, bando nustatyti jų paskirtį. Šie statiniai specialiu būdu ir astrologiškai parinktu laiku, sustiprinančiu jų poveikį, tam tinkamoje vietoje iš parinktų akmenų ar uolų buvo kuriami. Tai reiškia, kad juos pagal kryptingą paskirtį projektavo ir statė išminčiai, mąstantys apie jų poveikį netgi tolimoje ateityje. Vadinasi, jiems labiausiai rūpėjo ne formos, o vidinis turinys. Todėl nors dabar dėl savo tikslios orientacijos į pasaulio šalis ar konkrečias žvaigždes jie laikomi senosiomis observatorijomis po atviru dangumi, tačiau net geriausia pasaulio observatorija nepajėgi dirbti taip, kaip tie senieji statiniai, nes ji lieka tik observatorija. Šie megalitiniai statiniai iš tiesų yra kosminės antenos, arba vadinamieji senoviniai HAARP’ai, padedantys žmonėms, išmanantiems, kaip su jais dirbti, susisiekti su kitomis sąmonėmis arba kitame žemyne esančiais panašiais objektais, veikti orus, žmonių sąmonę ir aplinką neįtikėtinai plačiu spinduliu. Lygiai kaip dabartinę techniką valdo profesionalai, taip šių statinių jėgą įsukti galėjo ir gali tik sąmoningi, vadinasi, žinantys, ką ir kodėl daro, žmonės. Kitiems tie statiniai – tik įdomybė, pikantiška laisvalaikio leidimo vieta, dėl kurios tikrosios paskirties galima pasiginčyti.

Dabar tokie statiniai vėl tampa madingi. Deja, nors gražiai architektūros požiūriu sustatyti, jie neveikia, jeigu jų nestato reikalingą jų veikimui vidinį potencialą išsiugdę statytojai. Sąmoningas žmogus turi tyloje estinčių akmenų jėgą pažadinti. Jie atsiveria tik tam, kuriam visa mineralų karalystė atsiveria, nes įsileidžia.

Vystantis racionaliam intelektui, graikai pirmieji Europoje pradėjo skelbti, kad akmuo yra negyvas, todėl žmogui niekaip negali padėti. Vėliau jiems ėmė antrinti romėnai.

Savotiškai mineralų terapiją reabilitavo XII a. gyvenusi vienuolė Hildegarda von Bingen. Ji aprašė pagrindinių mineralų savybes ir aiškino, kaip juos taikyti gydant įvairias ligas, galimus apvaldymus. Tą medžiagą ši vienuolė gavo, kaip pati sakė, per apreiškimą. Dar ji aprašė kai kurias žoleles ir pateikė žinių, kaip gydant gali padėti įvairūs gyvūnai, gydė žmones, piešė. 2012 m. Hildegarda buvo paskelbta katalikų bažnyčios mokytoja. Dabar daugelyje Europos šalių jos metodikos vėl taikomos specialiose klinikose.

Renesanso laikais Prancūzijoje ir Anglijoje atsirado astrologinės pakraipos knygų mineralogijos tema.

Vystantis gamtos mokslams, fizikai, chemijai, akmenų poveikis vėl pradėtas neigti, nes protas negalėjo pagrįsti akmenų ir žolelių veikimo.

Pasaulio šamanai juos naudoja kaip naudoję ir ypatingą reikšmę suteikia kristalų formoms.

Vedinėje tradicijoje akmenys, kaip ir anksčiau, taikomi gydymui ir nešiojami kaip talismanai ar amuletai.

Vadinamoji modernioji mineralų terapija susiformavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten ją iš naujo prikėlė jos pradininke pasaulyje laikoma Jane Ann Dow (1936–2008 m.). J. A. Dow mokėsi pas šamanus ir įvairius dvasinius mokytojus. Įgytas žinias taikė savarankiškai atlikdama praktikas, medituodama. Šitaip jai atsivėrė vidinis suvokimas, ją įsileido mineralų karalystė. Praktiškai tyrinėdama vis naujai atsiveriantį žinojimą, ji sujungė įvairių šalių išminčių, gyduolių, šamanų žinias ir pritaikė jas dabartiniam mokslinės medicinos laimėjimais besinaudojančiam žmogui. J. A. Dow siekė atkreipti mąstančių gydytojų ir pacientų dėmesį į tai, kad žmogus yra ne tik fizinis kūnas, bet daug sudėtingesnė sistema, todėl gydant ligą, pasireiškiančią fiziniame kūne, gydoma tik pasekmė, bet ne priežastis. Priežastis – neigiamas žmogaus mąstymas, kurį reikia keisti mokantis priimti ir, žinoma, mylėti save ir kitus. Ji tikėjo, kad ateities medicina dirbs su visa sistema, kuri vadinasi vienu žodžiu – žmogus. To ji mokė ir savo mokinius.

J. A. Dow mokiniai rimtai dirba Amerikoje, Šveicarijoje, Australijoje. Viena jų Katrina Raphaell (JAV) perėmė jos mokymą ir papildė, nes mineralų karalystė ją irgi įsileido. Savo paskaitose, seminaruose, knygose K. Raphaell sujungė teorines ir praktines žinias su turima aiškiaregystės dovana. Mineralai atvėrė jai kosmines erdves su visomis pasekmėmis. Todėl jos knygos labai vertingos tiems, kuriems įdomios mineralų, kaip pagalbinės priemonės susivokimo procesuose, galimybės. Jos mokykla gyvuoja ir dabar.

Melody (JAV) sujungia savo astralinius matymus ir mentalinį žinojimą su savo ir kolegų patirtimi. Mineralų karalystė jai taip pat atvėrė savo slėpinius, o vėliau padėjo atsiverti ir kitų sąmonių dvasiniams pasauliams.

Rytų šalyse, ypač Altajaus ir Himalajų teritorijose, buvo ir yra įprasta gydytis specialiai rankomis sutrintų akmenų miltelių mišiniais. Juos paskirdavo mokytojas ir prisakydavo gerti su malda nustatytu laiku. Jokia saviveikla neleistina, nes toks gydymas derinamas su žmogaus charakteriu ir būkle.

Jau paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Europoje ir Amerikoje buvo pradėtos tirti akmenų elektromagnetinės savybės ir jų poveikis. Nustatyta, kad kiekvienas akmuo skleidžia savą šviesą, kuri nesikeičia jokiomis sąlygomis.

Labai rimtai į mineralų terapiją žiūrima Vokietijoje. Čia M. Giengeris išugdė visą plejadą perspektyvių mineralų terapeutų.

M. Giengeris (Vokietija) – tai žmogus, kaip jau minėta, sujungęs savyje mokslininko analitinį mąstymą su žynio dvasinėmis įžvalgomis. Gyvendamas vienoje racionaliausių Europos šalių, jis išsikėlė užduotį moksliškai įrodyti mineralų poveikį: kaip jie tai daro ir kodėl. 1995 m. M. Giengeris įkūrė Tarptautinę akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizaciją (Forschung und Entwicklung der Steinheilkunde – SHK-Forschung). Šios organizacijos nariai tyrė akmenis juos nešiodami, užsirašinėjo jų poveikį fiziniu, emociniu, mentaliniu ir dvasiniu lygmenimis. Eksperimentai puikiai pavyko: įrodyta, kad akmuo veikia neatsižvelgiant į tai, ar žmogus tiki tuo poveikiu, ar ne. Skirtumas tik tas, kad vieni akmenys veikia greičiau, kitų veikimas lėtesnis arba apskritai lėtas. Taip pamažu išsikristalizavo akmenų savybės ir sistema, pagrindžianti, kaip ir kodėl mineralai veikia. Ta sistema glaustai pateikta „Akmenų knygos“ I tome (31), o nuodugniai aprašyta M. Giengerio knygose, kurios, kaip minėta, išverstos į 12 pasaulio kalbų (į lietuvių kalbą 2007 m. išversta knyga „Gydomųjų akmenų vaistinė“). Organizacija dirbo labai intensyviai ir plačiai.

Dar buvo sukurta mokykla Cairn Elen Schule der Steinheilkunde, dabar jau iš-

auginusi ne vieną kartą mineralų terapeutų, dirbanti iki šiol, netgi M. Giengeriui išėjus.

Kas ketverius metus Vokietijoje buvo organizuojamos konferencijos, į kurias atvykdavo mineralų terapijos ir kitų jai prijaučiančių specialistų, dvasinių mokytojų, šamanų iš viso pasaulio, kad pasidalytų žiniomis ir susitiktų vieni su kitais. Jose

dalyvaudavo ir mokslo atstovų, gydytojų, gydytojų homeopatų, taip pat tų, kuriems ši tema įdomi. Kuo toliau, tuo dalyvių skaičius didėjo.

Taip pažangūs Vokietijos mokslininkai ir gydytojai nustojo abejoti akmenų poveikiu. Pasaulinėse mineralų mugėse skaitomos specialios paskaitos, daugėja mineralų eliksyrų, kosmetikos su mineralais ir pan. Žinodami galimą šalutinį akmenų poveikį, kuris vienų mineralų stipresnis, kitų silpnesnis, mineralų terapeutai perspėja apie jį nieko nežinančius žmones. Galimas poveikis išsikristalizavo atliekant tyrimus.

M. Giengeris nuolatos rašė, skaitė paskaitas, vedė kursus, seminarus, organizavo įvairias ekspedicijas, rūpinosi Hondūro ir kitose kasyklose dirbančių žmonių sveikata ir reikalais. Jam rūpėjo visi žmonės, Žemė, jos vandenys, valstybės vadovų politika. Tačiau svarbiausia – jis išėjo atlikęs ypatingą darbą, kurio dar niekas iki tol pasaulyje nebuvo padaręs, t. y. moksliškai pagrindė, kaip ir kodėl mineralai veikia. Tai buvo būtina mokslo pasauliui, kuris priima tik tai, ką mokslas gali pagrįsti, ir nieko kito. Gal todėl šis žmogus vengė klajoti po astralinius ar kitokius pasaulius, visais būdais ieškojo, kaip patikrinti ir pagrįsti savo ir kitų paranormalių sugebėjimų turinčių žmonių regėjimus, įžvalgas, jutimus ir pan. Todėl yra daug žmonių, žinojusių jį kaip mokslininką, neturintį laipsnius pagrindžiančių diplomų, o ne kaip gilų žynį.

Jo knygų dar galima rasti pasaulio interneto knygynuose. Jos labai vertingos visiems mineralų terapeutams ir tiems, kurie nori geriau pažinti mineralų pasaulį.

Pavelas Globa, žymus Rusijos astrologas, pateikė astromineralogines mineralų charakteristikas ir pabrėžė jų magiškąsias savybes. P. Globos mokiniai nagrinėja jas toliau.

Daugelis rusų autorių, rašančių apie mineralus, pabrėžia jų magiškąsias savybes. Ši tema tampa madinga, todėl daugėja knygų, kuriose daug fantazijų ir painiavos. Įprasti plagiatai. Daugėja verslininkų, susijusių su konkrečiomis kasyklomis ir ten iškasamais akmenimis, užsakančių knygas apie jų turimus mineralus, todėl išsamūs mineralų aprašai kartais virsta nauja rinkodaros rūšimi. Taip nutiko šungitui. Dėl prasimanytų stebuklingų istorijų, pabrėžiančių konkretaus akmens išskirtinumą, žmonės visiškai pamiršo galimą jo šalutinį poveikį…

Taigi, Rusijoje labiau įprastos geomantinės kelionės, magiškų amuletų nešiojimas, tačiau mineralų terapija taip, kaip ji praktikuojama Vakaruose, menkai taikoma, o ką jau kalbėti apie konkrečias metodikas, tokias kaip apšvitinimas serdoliku, masažai akmenimis ir pan.

Vertėtų atkreipti dėmesį į A. Gonikman, A. Demidovo ir A. ir N. Beregini knygas.

Šios knygos autorė į mineralų temą labiau pradėjo gilintis 1995 m. Vilniuje įkūrusi Astromineralogijos centrą. Pradinis tikslas buvo taikyti mineralus vidiniam darbui su savimi, susieti juos su žmogaus gimimo horoskopo duomenimis, vadinasi, naudoti dirbant su prastosiomis charakterio savybėmis ir siekiant pastiprinti gerąsias. Prie mineralų terapijos prisilietė po pažinties su M. Giengeriu ir jo organizacija, įstojusi į ją apie 1998 metais. Dirbti su lauko akmenimis ir jų statiniais iš esmės pradėjo kartu su savo vyru Petru Ilgevičiumi maždaug nuo 1999 metų.

Plagiatais visais laikais užsiėmė žmonės, siekę būti žymūs, svarbūs, atrodyti talentingi, bet jie neturėjo tam vidinių duomenų, vadinasi, žinių, reikiamos įžvalgos ir autorinės kultūros etikos. Todėl pasaulyje tėra saujelė autorių, kurie nuolat atsidavę dirba ir dėl to jiems atsiveria dvasiniai pasauliai arba, kaip šiuo atveju, juos įsileidžia mineralų karalystė. Visi kiti arba sąžiningai naudojasi jų medžiaga pripažindami autorystę, arba plagijuoja, vadinasi, perrašo svetimą tekstą ir pasirašo jį savo pavarde. Rimti autoriai – tai sielos, daug dirbusios savo srityje ne vieną įsikūnijimą. Jie visi turėtus įgūdžius prisimena dirbdami.

Plagiatoriai neturi talento, kartais net nesugeba nuosekliai dirbti, tačiau nori įrodyti sau arba kitiems, kad jį turi, ir visaip siekia pripažinimo. Jie nurašo dvasinį potencialą turinčius kūrinius arba darbus retai juos giliau suprasdami ir taip iškreipia jų esmę arba perteikia savaip suprastą turinį, nesąžiningai pasirašo juos savo vardu, be jokių nuorodų į tikrąjį autorių. Plagiatoriaus supratimas menkas, nes labai sunkią karmą toks žmogus atsinešė. Nesuprasdamas savo baisios klaidos, jis dar labiau tą karmą apsunkina vogdamas kitų intelektinį darbą ir energiją. Būtent todėl dabartinių knygynų lentynos lūžta nuo tuščių ir bedvasių knygų, pilnų dėl nežinojimo ar netinkamo perrašymo, vertimo supainiotos, klaidinančios informacijos. Dar didesni tokios informacijos srautai slypi interneto puslapiuose.

XXI a. daugėja įvairiausių mineralų terapijos būdų ir metodikų, sukeliančių stiprų šalutinį poveikį. Vieni sakosi išmokę jų iš žinomo ar nežinimo paslaptingo mokytojo, kiti – iš šamanų, dar kiti kuria jas patys, remdamiesi savo menka patirtimi. Mineralų terapija jau įsitvirtino Europoje, nes vis daugiau žmonių realiai įsitikina jos teikiamomis galimybėmis. Vis dėlto visose srityse daugiau prastų „specialistų“ negu gerų.

Dabartiniame pasaulyje perkami net valstybinių universitetų diplomai, todėl sunku pasitikėti diplomuotais specialistais, už kurių profesionalumą lyg ir turėtų atsakyti valstybė. Visos ezoterinėmis vadinamos specialybės – tarsi nemylimos podukros, nes bet kokių paranormalių reiškinių, galių, kaip ir su tuo susijusių studijų, centrai, nesvarbu, ar jie pavadinti institutais, ar kaip kitaip, XXI a. antrajame dešimtmetyje dar nepripažįstami valstybės institucijų. Taigi, juose gauti diplomai tėra tik popierius be galios. Taip neturėtų būti. Jeigu diplomus išduoda savo srities profesionalas, tai reiškia, kad jis tikrai paruoš gerus būsimus specialistus, tačiau jeigu

šarlatanas – tokie bus ir jo mokiniai, nes mokytojas mokiniui suformuoja pamatą, ant kurio jis toliau kraunasi žinias, o geras ir stiprus pamatas neleis nuklysti.

Lygiai kaip negalima laikyti astrologu to, kuris yra perskaitęs vos keletą knygų apie astrologiją ir horoskopus sudarinėja kompiuterine astrologine programa, taip negalima laikyti mineralų terapeutu to, kuris dirba pagal vieną ar dvi metodikas ir neišmano nei mineralų, nei pačios darbo etikos.

Kai kurie žmonės pasivadina tuo, kuo įsigeidžia, tarkim, astrologais, astromineralogais arba mineralų terapeutais, net nesuprasdami, ką reiškia vienas ar kitas pavadinimas ir kaip jis įpareigoja. Taip galima pasivadinti ir žyniu ar guru…

Keistai atrodo, kada žmogus, neskiriantis mineralų, laiko save mineralogu, nes šią specialybę, susijusią išskirtinai su geologijos ir mineralogijos mokslais, suteikia universitetai po 4–6 metų akademinių studijų. Norint įvardyti save astromineralogu, reikia turėti astrologijos, psichoterapijos ir mineralogijos žinių, tačiau daliai taip pasivadinusiųjų tai rūpi mažiausiai. Taigi, visame tame chaose pagalbos ieškančiam žmogui tenka atsirinkti. Kiekvienas gydytoją arba sielovadininką susiranda pagal savo karmą.

Pasaulyje yra sukurta daugybė mineralų terapijos metodikų. Jos žinomos savo darbui atsidavusiam specialistui, nes jam atsiveria mineralų karalystė. Toks žyniu tampa, todėl savaime prie vienos metodikos neprisiriša. Jis metodiką pagal konkretų žmogų parenka, o ne iš knygos. Toks tiesiog žino, ką su kuo reikia daryti ir ko nereikia. Todėl atskirti žynį nuo apsišaukėlio tikrai nesunku pagal suvokimą ir darbo etiką.

Apsišaukėliui jo profesionalumo pagrindimas reikalingas, todėl svetimais žodžiais, išmoktais išmintingais sakiniais ir ant sienų iškabintų diplomų gausa jis žmogų bando nustebinti.

Žynys kalba tiek, kiek reikia. Jo išmintis neknyginė, paties suvokta ir praktiškai patikrinta. Jis žmogų ne pagal diplomus ir titulus vertina, o pagal darbus, profesionalumą ir atsakomybės prisiėmimą.

Apsišaukėlis visuomenėje žinomais klientais giriasi, mielai įvairiose pramoginėse laidose dalyvauja, būtus ir nebūtus dalykus apie savo klientus pasakoja. Taip darbo etikos nesilaikydamas sau reikalingą žinomumą kuriasi. Žynys šitaip nesielgia ir, kaip šventikui priklauso, žmogaus paslaptį saugo.

J. A. Dow į savo mokyklą priimdavo tik nors kokį medicininį išsilavinimą turinčius studentus. M. Giengeris to nereikalavo, jis skatino nuolat taikyti įgytas žinias.

Tai reiškia, kad dirbant tiek mokslinės, tiek natūraliosios medicinos srityje, vadinasi, ir taikant mineralų terapiją, būtinas reikalo išmanymas, kuris be mokymosi, praktinės patirties, paties gydytojo tam tikros mąstymo sanklodos ir gyvenimo būdo stebuklingai, vien pabaigus savaitės ar ilgesnės trukmės kursus, neatsiranda.

Čia ne diplomas svarbu, kaip kalbėta, o išmanymas. Tas, kuris didelius dalykus pradeda, retai turi diplomą, nes ne į išorę, o į esmę orientuojasi. Negi galima diplomu įvertinti nušvitimą? Daug savo proto vingrybėse pasiklydusių žmonių lanko įvairius kursus, kaupia diplomus, pažymėjimus, tačiau taip ir lieka visko po truputį paragavusiais, nieko iki galo neišanalizavusiais, ambicingais trupiniautojais, pasiryžusiais mokyti kitus. Tai dabartinio technologinio proto amžiaus bėdos, kai diplomą galima tiesiog nusipirkti, todėl vis rečiau jis profesionalumą įrodo…

Gilesnis dalyko išmanymas ir suvokimas, kaip sakyta, ateina tik tam, kuris savo žinojimu nesipuikuoja, nuolatos mokosi ir praktikuoja, bet kokio darbo nevengia ir supratingų žmonių pastabas vertina. Darbo vengiantis, tačiau save didžiu laikantis arba valios neturintis tinginys niekam netinka, kol nebaigs tingėti. Nėra vaisto ar akmens, kuris padėtų netingėti. Todėl kiekvienas pats turi surasti akstiną arba motyvą savo valiai suaktyvinti, o suradęs siekti to, ką užsibrėžė.

Europą pasiekia įvairios mineralų terapijos ir masažų metodikos. Vienos jų tinka europiečiams, kitos – ne, nes kiekvienos pasaulio vietos energijos tembras kitoks, o rasės skiriasi ne tik odos spalva, bet ir vidine sankloda. Taigi, žmogus gali ir turi priimti kitų šalių kultūras kaip sampratų įvairovę, tačiau neprotinga jas aklai perimti. Apie tai daug kalbėta antropoteosofijos knygose, pirmiausia knygoje „Septyni spinduliai ir jų valdovai“ (3).

Turint galvoje tai, kas pasakyta, nesunku suprasti, kad kiekvienos metodikos ištakų reikia ieškoti tam tikros rasės kultūroje. Kiekvienos kultūros mentalitetas savitas, nulemtas vietos žmonių Tikėjimo savo dievybėmis pobūdžio. Siekiant geriausio metodikos ar praktikos poveikio, gali tekti priimti tos kultūros gyvenimo būdą. Daug kas iš pirmo žvilgsnio gražiai atrodo arba mistiškai ir viliojančiai gali būti pateikiama, įvairias manipuliacijas žmonių sąmone panaudojant. Niekados nepamirškite, kad XXI a. – įmantriausių manipuliacijų amžius. Tas, kuris kitą kultūrą perima arba tai, ko nesupranta, mėgdžioja, rizikuoja greičiau susipainioti negu tas, kuris stengiasi suprasti, kas ir kodėl jį patraukė. Ypač reikėtų vengti žmonių, kurie į svetimą šalį atvykę tos šalies kultūrą, istoriją ar išmintį niekina, o savąją perša. Bėda, jeigu tokio elgesio grėsmės neįžvelgiate – niekas tada Jūsų nuo tapimo manipuliacijų auka nebeišgelbės… Todėl viso pasaulio išminčiai primena savo sekėjams, kad pirmiausia jie tuo, ką savo žemėje randa, naudotųsi, o tik tada kitur dairytųsi. Kalbame tam, kad vidinį vertybių stuburą augintumėtės. Mineralai padeda Saturno savybes ugdytis. Be jų minėtasis stuburas neįtvirtinamas.

Taigi, visos metodikos su mokymais, iš kurių jos atėjo, susijusios. Kitaip tiesiog

nebūna. Sakantieji kitaip kalba neįsigilinę. Todėl norėdami taikyti kurią nors metodiką, pirmiausia susipažinkite su tos krypties filosofija, ideologija ir pasižiūrėkite, ar ji tinka Jūsų identitetui. Jeigu tinka ideologija, tiks ir praktikos. Jeigu netinka, bet susiviliojote stebuklingu išgijimu, nušvitimu ar kitokiais panašiais dalykais, prisiminkite dar vieną dalyką: už tai neišvengiamai teks kažką paaukoti, nors galbūt

niekas apie tai net neužsimins. Šalutinis poveikis, pasireiškiantis mentaliniu, psichiniu ar netgi fiziniu lygmeniu, vargu ar išvengiamas. Tai gali įvykti ne tuoj pat, o po tam tikro laiko.

Mineralų terapeutai pirmiausia naudoja savo šalyje randamus mineralus, ir tik vėliau ima kitus. Tas pats pasakytina apie žoles. Todėl netikslinga ieškoti specialaus akmens, kasamo šalyje, iš kurios atvyko konkretų mineralų terapijos metodą taikantis žmogus, nebent tokio niekur daugiau nėra, o jo savybių neturi nė vienas pasaulio mineralas. Deja, dažnai tokie siūlymai yra tik verslo plano dalis.

Lietuvoje randama gintaro, anhidrito, dolomito, prastesnės kokybės kvarco, titnago, riedulių. Pradžioje tai puikus komplektas bet kokioms mineralų terapijos praktikoms. Tinka ir dideliems statiniams, ir apdėti, ir nešioti.

Kiekviena šalis turi savo mentalinę erdvę. Joje įrašytas vietinių gyventojų mentalitetas ir visų kada nors čia gyvenusių sielų, sudariusių tautą, psichinis, mentalinis – struktūrinis ir dvasinis potencialas. Juo persisunkia viskas, kas yra tos šalies teritorijoje, vadinasi, ir augmenija bei, žinoma, akmenys, nes jie imliausi informacijos kaupikliai. Būtent todėl visų šalių žyniai ir šamanai siūlo gydantis naudoti pirmiausia tai, kas randama savoje šalyje.

Bet kuri pasaulio šalis yra savita. Vienos šalys Jums artimesnės, kitos ne tokios artimos. Tai priklauso nuo asmeninės karmos ir sielos užduočių. Todėl jeigu kurios nors šalies savitumas Jums tinka, lengvai priimsite iš jos akmenis, žoleles ir kitus produktus, tačiau jeigu ne, įmanomas atmetimas. Rečiau atmetami savo šalies produktai.

Europoje gyvenantis žmogus išprusęs. Jis nori žinoti, kodėl turėtų tikėti vienaip ar kitaip, kaip veikia vienas arba kitas protu nepaaiškinamas fizinio, psichinio, mentalinio ar dvasinio gydymo būdas, metodika. Tai gerai, kita vertus, racionalus protas trukdo priimti tylų širdies kuždesį, kuriuo reiškiasi siela.

Atsiverdamas mineralui, žmogus pamažu atsiveria sau, o tada ir kitiems žmonėms. Taip prasideda realus kelias į save, harmoningus santykius su kitais ir sveiką gyvenseną. Negi to maža?

Paprastai visose M. Giengerio ir jo organizacijos narių knygose galima rasti tokį sakinį: „Šios knygos duomenys buvo surinkti sąžiningai, vadovaujantis turimomis žiniomis, o gydomasis akmenų poveikis rūpestingai patikrintas. Tačiau kiekvieno žmogaus kūnas dėl individualios konstitucijos reaguoja skirtingai, todėl atskirais atvejais nei leidykla, nei autorius negali užtikrinti, kad tam tikro akmens naudojimas bus efektyvus. Ši knyga neatstoja gydytojo ar gydytojo homeopato patarimų, todėl dėl rimtų sveikatos sutrikimų kreipkitės į juos.“

Tai reiškia, kad supratingi mineralų terapeutai perspėja žmones dėl tam tikrų mineralų pavojingumo, bet negali uždrausti jais naudotis. Tokie neprisiima Dievo teisės, todėl nesako, kad akmuo padarys stebuklą, kad jis gali tapti panacėja nuo vienos ar kitos ligos, kad niekada nesirgsite ir visada būsite laimingi. Jie mato pro-

blemos priežastį žmogaus viduje („Akmenų knygos“ I tomas, skyrius „Ar liga gali būti Mokytoja“, 31) ir įvardija ją taip, kaip žmogus gali tai priimti.

Vadinasi, mineralus vertėtų derinti su psichoterapija, fttoterapija, spalvų ir garsų terapija.

Mineralai neatstoja operacijos, kai ji būtina, tačiau gali palengvinti ir pagreitinti reabilitaciją.

Jie gali pastiprinti ir pamaitinti žmogaus energines sistemas, nuraminti nervų sistemą, pagerinti fizinį ir psichinį imunitetą.

Jie apvalo namus ar tiesiog aplinką, pagerina meditacijų, maldų ir bet kokių dvasinių praktikų kokybę ir t. t.

Dar vienas dalykas labai svarbus: mineralų terapeutai turi dirbti su tais mineralais, kuriuos patys jau yra ištyrę. Tai reiškia, kad iš pradžių vertinga išsitirti mineralus, turinčius silpniausią šalutinį poveikį arba jo neturinčius, o ne skirti tuos, kurių nėra matę, čiupinėję, nepažįsta. Knygos autorei ne kartą teko susidurti su atvejais, kai astrologai, homeopatai ar dar blogiau – astromineralogais save vadinantieji paskiria žmogui mineralą, kurio gamtoje tiesiog nėra. Dažnai taip daro prisiskaičiusieji rusų autorių knygų.

Mažiausią šalutinį poveikį sukelia arba jo visai nesukelia rožinis kvarcas, žaliasis avantiūrinas, ametistas, kalnų krištolas, agatas, melsvasis chalcedonas, lauko akmenys. Jie ramina, atpalaiduoja įdirgintą protą, apvalo ir pastiprina subtiliąsias sistemas, vadinasi, jais bent jau nepakenkiama.

Neprotinga ir pavojinga nieko apie akmenis nežinančiam žmogui dirbti su stiprų šalutinį poveikį sukeliančiais akmenimis: deimantu, rubinu, aleksandritu, obsidianu, dūminiu kvarcu, hematitu, piritu, heliotropu, juoduoju opalu, meteoritu, topazu. Jie netaikytini ligoniams, juolab vaikams.

Tai reiškia, kad mineralų terapeutas, kaip ir mineralus naudojantis homeopatas, privalo žinoti to, ką naudoja, savybes iš praktikos, o ne iš teorijos, taip pat ir galimą šalutinį poveikį.

Tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje plinta pavienės metodikos su konkrečiais akmenimis, jas bandoma patentuoti, vadinant tai tiesiog mineralų terapija. Mineralų terapija, kaip jau suprantate, labai plati sritis, ne viena metodika, todėl neįmanoma patentuoti to, ką pasaulis visada žinojo. Tai nepriklauso vieno nesuprantančio žmogaus ambicijoms. Toks patentavimas reikštų, kad viso pasaulio mineralų terapeutai turėtų mokėti mokestį tokį keistą patentą nusipirkusiam žmogui, jeigu šiame korupcijos ir biurokratų šėliojimo amžiuje atsirastų toks, kuriam imtų ir išeitų tai padaryti. Tai būtų tas pats, kas bandyti patentuoti fiziką, chemiją ar pan.

Rimti pasaulio mineralų terapeutai dirba dalydamiesi patirtimi su kitais tam, kad kitiems žmonėms būtų geriau, o ne ieško būdų, kaip pasisavinti tai, kas

priklauso visiems. Jeigu toks neįtikėtinas patentavimas kam nors pavyktų, tai tokį „patentuotą terapeutą“ reikėtų laikyti nepatikimiausiu vertelga, besirūpinančiu ne žmonių sveikata, o išskirtinai savo pelnu.

Deja, su tokio pobūdžio išpuoliais kartkartėmis susiduria ir M. Giengerio organizacija, kuriai ypač rūpi mineralų terapeutų profesionalumas ir sąžiningumas. Ne juokais ji buvo sukilusi, kai Lenkijoje bandyta patentuoti masažą gintaru. Galima patentuoti konkrečią metodiką, jeigu to reikia, tačiau ne apskritai masažą gintaru, nes jis žinomas jau nuo senų senovės. Tik plagiatoriams, t. y. siauro supratimo žmonėms, gali šauti į galvą taip elgtis. Neteko girdėti, kad šioje knygoje minėti pasaulinio garso mineralų terapeutai būtų patentavę tam tikras metodikas. Nepatentavo jų ir šios knygos autorė. Kuo plačiau susivokęs žmogus, tuo labiau jis linkęs dalytis žiniomis su tais, kuriems jų reikia, ir džiaugiasi, kad jos kam nors reikalingos. Taip yra todėl, kad tas, kuris įkvėpimą iš dvasinių pasaulių gauna, nė prie vienos metodikos nebeprisiriša, kaip ir prie savo darbų, nes tos metodikos pilasi jam kaip lietus iš Visatos gausybės rago.

Deja, daugėja atvejų, kai vienos metodikos išmokę arba jai licenciją nusipirkę žmonės ima taikyti ją visiems. Dabar tiek Lietuvoje, tiek Europoje net SPA centruose populiarėja masažas lavos akmenimis. Jokia metodika negali tikti visiems. Taip, šie akmenys atpalaiduoja, kaip ir bet koks geras masažas. Tačiau lavos akmenys kaip ir, tarkim, obsidianas, turi šalutinį poveikį – sukelia visą žmogaus vidinį turinį į paviršių. Kas stebėjo žmones dieną ar tris po tokio masažo? Ar nebuvo tarpusavio santykių problemų paūmėjimų dėl sustiprėjusių emocingų reakcijų, pavydo, nuoskaudų ar ko nors panašaus? Žmogus turėtų būti informuotas apie tokius galimus reiškinius, kad save stebėtų ir stengtųsi su tuo susitvarkyti. Tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek kai kuriose salose veikia dvasiniai centrai, specialiai pastatyti galimos vulkaninės veiklos vietose, kad vyktų gilesnis apsivalymas. Ten atliekamos įvairios praktikos, tačiau visada budi psichoterapeutai, žinantys galimą šalutinį poveikį ir kaip su juo susidoroti, tad prireikus žmonės kreipiasi į juos pagalbos.

Įprasta, kad kai kurie mineralais prekiaujantys Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos

didmenininkai bendradarbiauja su mineralų terapeutais, kviečia juos skaityti paskaitų. Viena vertus, tai švietimas, kita vertus – nauja rinkodaros rūšis, nes žmonės po tokių paskaitų perka akmenis, kurie buvo minimi. Nėra blogai, kada gamybininkams ir mineralų terapeutams kartu dirbant atsiranda žmonėms reikalingų produktų. Paklausa formuoja pasiūlą, todėl prie kasyklų esančiose dirbtuvėse didmenininkai užsako pagaminti iš mineralų švytuoklių, rykštelių, runų, specialios formos maldos karolių, masažuoklių, šukų ir pan. Kai kurie imasi vietoje gaminti mineralų eliksyrus, kosmetiką su mineralais ir t. t. Kai kas iš tiesų labai naudinga ir vertinga, tačiau būna ir kitaip.

Kita bėda ta, kad dvasiniai dalykai, vadinasi, įvairios dvasinės praktikos, meditacijos, joga, astrologija, astromineralogija, mineralų terapija, spalvų ir garsų terapija

įgyja paklausą ir tampa madinga įdomybe. Neišvengiamai tuo susidomi verslininkai. Jiems visa tai tampa verslo planu. Tačiau taip sumenkinama ir iškreipiama visų tų dalykų prasmė ir, žinoma, energija. Nepakanka pasivadinti astromineralogu, astrologu, jogos mokytoju ar mineralų terapeutu. Nepakanka net tokio diplomo, kaip jau kalbėta. Reikia tikrų žinių ir, žinoma, vidinės energijos kokybės, nuo kurios priklauso darbo kokybė. Šitaip daug žmonių, ieškančių įdomaus užsiėmimo, tačiau nesusikūrusių vidinės kokybės, konsultuoja ar net pradeda mokyti kitus. Tai energinis maras, kurio giliau jaučiantieji pradeda šalintis arba apskritai atmeta dvasios dalykus. Tai reiškia, kad turi atsirasti sąmoningų žmonių, prisiimančių atlikti be galo sunkų darbą – reabilituoti išniekintų dvasinių mokymų, astrologijos ir kitų jau minėtų dalykų vardą. Tam tikslui ir rašomos šios ir panašios knygos.

Kitas fenomenas – mityba. Labiau savo kūnu negu dvasia besirūpinantiems žmonėms patinka žaisti griežtomis dietomis, įvairiomis masažo technikomis ir pan. Jie nesusimąsto apie galimus padarinius. Daugėja tų, kurie pasivadina mokytojais. Skirtinga tuo užsiimančiųjų patirtis. Daugelis žmonių jau supranta, kad kategoriškas vegetarizmas ar žaliavalgystė, kaip ir maitinimasis saulės energija ar prana, negali tikti visiems, norintiems nušvisti, būti dvasingiems, pasveikti ar tiesiog taip išsiskirti iš kitų, o gal būti madingiems.

Mityba tiesiogiai priklauso nuo žmogaus darbo pobūdžio, gyvenimo sąlygų ir geografinių platumų, o labiausiai – nuo jo dvasinio lygmens. Kuo sąmoningiau ir rimčiau žmogus atlieka dvasines praktikas, meldžiasi, tuo kryptingiau persitvarko jo organizmas, todėl mėsa ar kiti produktai „išeina“ savaime, o ne kategoriškai nusprendus. Nei psichika, nei kūno sistemos tada niekaip nenukenčia, dirba dar geriau. Žmogus natūraliai pereina prie intuityvaus valgymo. Jis nebegali valgyti seno, vadinasi, energijos nebeturinčio maisto, nes toks maistas apsunkina visas sistemas, tampa jų balastu, nors ir „pašeria“ kūną. Tai jam tampa aišku. Mėsa, palaikanti poziciją Aš kūnas, paprastai pasitraukia iš raciono. Kol mėsa pati „neišeina“, kol jos dar norisi, tol organizmo pertvarka dar nėra įvykusi, todėl atmetus įprastus produktus, tokius kaip mėsa, žuvis, pienas, kiaušiniai, ypač perėjus prie griežtų dietų, galimas šalutinis poveikis:

1. Paūmėja kategoriškumas, dvasingumas ir nedvasingumas vertinamas pagal maisto racioną, o ne pagal tikrąjį suvokimą.
2. Vis giliau įnyrama į gyvenimą susikurtoje iliuzijoje apie savo išskirtinumą. Jautresniesiems ilgainiui gali atsirasti net psichikos sutrikimų, o esant didelei puikybei – netgi pritraukti apvaldymą ar apsėdimą. Nereikėtų pamiršti, kad būtent dėl šios priežasties rimtuose dvasiniuose mokymuose ir religijose įprasta ir būtina prieš pasninką, truksiantį daugiau nei 7 dienas, o juolab 40 dienų, gauti dvasios tėvo palaiminimą, apsaugantį nuo psichinio maisto ištroškusių esybių. Žinoma nutikimų, kada žmonės po ilgų pasninkų arba nusprendę mesti valgyti staiga pasijunta esą mažų mažiausiai kuriuo nors Arkangelu arba Kristumi, arba Marija, arba pačiu

Dievu… Taigi, visur būtinas saikas. Rašydama knygas, šios knygos autorė fizinio maisto nevartoja, nes jis jai nereikalingas, tik geria tyrą vandenį, tačiau dirbdama su žmonėmis tiesiogiai vartoja ir fizinį maistą.

• Per mažai užsiimančiam dvasinėmis praktikomis arba visai jomis neužsiimančiam, kraštutinumus mėgstančiam vegetarui galimos ir fizinės ligos.

Taigi, mityba priklauso nuo dvasingumo lygmens, o ne dvasingumo lygmuo nuo mitybos.

Kita svarbi problema įvairiuose masažų mineralais salonuose – atidirbusių mineralų valymas po masažų. Kuo minkštesnis mineralas, tuo sunkiau jį energiškai išvalyti. Dabar Lietuvoje ir kitur žmonės vis dažniau renkasi masažą gintaru, vaikščiojimą gintaru nusėtomis grindimis ir pan. Gerai, kad grįžta naudingi dalykai. Tačiau gintarą išvalyti labai sunku, todėl siekiant dirbti sąžiningai reikalingas atidumas. Apie tai jau rašyta knygoje „Gintaras“ (35).

Valyti reikia net mažus gintarėlius, kuriais nuklotos grindys, nes jomis vaikščiojo žmonės, vadinasi, gintaras kažką iš jų perėmė. O jei apie tai nebuvo pagalvota? Jeigu ant gintarinio stalo gulėjo sunkus ligonis (gal Jūs to netgi nežinojote…), jeigu gintaro gabalais ar rutuliais, ar kuo kitu masažavote žmogų, kuris gydosi nuo vėžio arba kitos sunkios ligos, jie gali įgerti problemą negrįžtamai, todėl gali tekti jų atsisakyti. Nusikaltimas dėti tokius akmenis ant kito žmogaus. Autorės praktikoje yra buvę nemažai atvejų, kada akmenys, uždėti ant žmogaus, dėl jo energijos pakeičia spalvą arba net sprogsta…

Būtent todėl daugėja mineralų terapeutų, kurie prašo sunkių ligonių nusipirkti ir atsinešti reikalingus akmenis, ypač jeigu tai gintaras, kalcitai, turkis, lazuritas ir pan. Jeigu sunkus ligonis miršta, karmai savo lemtingą žodį ištarus, nes akmenys stebuklo nepadaro, patariama jų toliau nenaudoti ir užkasti į žemę.

Mineralai – tai informacijos kaupikliai. Sunki liga taip pat turi savo programą. Todėl neleistina ligos programą, savaime įsirašančią minerale, perduoti kitam žmogui. Tai nusikaltimas, susijęs su darbo etikos ir saugos pažeidimais. Iš tiesų tai labai opi tema tiek Lietuvoje, tiek kitur. Būtent todėl autorė siekia atkreipti skaitytojų dėmesį į šią problemą, kylančią dirbant su kitais žmonėmis ir patiems naudojantis panašaus pobūdžio paslaugomis.

Taigi aptarėme dalykus, su kuriais susiduria viso pasaulio mineralų terapeutai.

Autorė dar kartą norėtų kreiptis į pasaulio ir, žinoma, Lietuvos patentų organizacijų vadovų ir atstovų sąmoningumą bei atkreipti dėmesį į užsakomų patentų išdavimą, kad savo neapgalvotais sprendimais jie nesukurtų daugiau problemų, nei jų ir taip yra kiekvienoje srityje.