Įvadas apie lauko akmenis

„Gamta – Didysis Mokytojas. Palyginti su ja, geriausi vedliai iš mirtingųjų – ne daugiau kaip neišmanūs palydovai.“

Duglas Monro „21 Merlino pamoka“

Nuo gilios senovės Lietuvos žemėje akmenys buvo laikomi šventais. Senoliai žinojo jų vertę, suprato Dvasią, todėl puikiai galėjo naudotis jais savo tikslams.

Buvo akmenys namams statyti, tvoroms tverti, bet buvo ir tie, kurie skirti šventykloms, aukurams, kaip ir tiesiog šventieji akmenys, kuriuos reikėdavo statyti atskirai, juos pagerbiant, nes jie turėjo tam tikras funkcijas, kurias žyniai žinojo.

Dabartinis žmogus, pasimetęs kasdieniame bėgime paskui pinigus ir populiarumą arba įlindęs į kompiuterį ar televizorių, absoliučiai pamiršo visa, kas įdėta jo genetinėje atmintyje. Jis tiesiog numojo ranka į gamtos siūlomą pagalbą, tai susirgęs geriau rieškučiomis geria vaistus arba gulasi ant operacinio stalo. Senoliai sirgo mažiau. Kodėl? Ogi todėl, kad jų protas dar nebuvo spėjęs paversti jų savo įgeidžių ir norų vergais, priklausomais nuo įvaizdžio ir visų technokratinės visuomenės produktų. Tada gamta buvo gerbiama, o ne niokojama. Žmogus nedrįsdavo nukirsti gyvo didelio medžio, nes žinojo, jog jis turi dvasią, taigi jo nukirtimas tolygus žmogžudystei. Savo būstui statyti arba įvairioms gyvenimo reikmėms jis kirsdavo tik tuos medžius, kurių dvasia jau buvo išėjusi arba jie buvo sergantys arba tiesiog natūraliai retindavo mišką. Žvėrių taip pat niekas nežudė be reikalo, o tik tada, kai reikėdavo maisto arba žmogus būdavo užpultas. Dabar žudoma savo malonumui.

Kur prapuolė tame kontekste didingoji Žmogaus Dvasia, kur pasislėpė jo Sąmonė? Jeigu žmonės būtų sąmoningi, o ne tik protingi, jie taip nesielgtų. Jie mokėtų panaudoti senovinę išmintį dabartinėje intelektą ir techniką ištobulinusioje visuomenėje ir taptų Tikraisiais Žmonėmis, kokiais juos norėjo matyti Kūrėjas, išleisdamas į Pasaulį.

Tačiau grįžkime prie akmenų. Namams statyti, t. y. jų sienoms, tvoroms, grindiniams senovėje buvo naudojami akmenys, kurie neturėjo ypatingų rašmenų, piešinių ar formų. Kai kurie jų būdavo nuskelti. Tai vadinamieji darbiniai akmenys. Šiais laikais, kai akmenys skaldomi, tokių darbinių akmenų galite rasti iš tiesų daug.

Pamatams rinkdavo didelius jėgos akmenis arba bent įdėdavo į kiekvieną sieną po vieną tokį. Juos mūrydavo ir į miesto sieną, tikėdami, jog tada miesto neužkariaus priešai. Jėgos akmeniu buvo laikomas tamsus, iš vienos pusės aštrus akmuo, pageidautina su kokiu simboliu ar kryžiumi arba be jų. Pamatams jis tikdavo ir įskeltas ar kiek nutrupintas. Kad ir kaip ten būtų, venkite įdėti į pamatus ritualinį akmenį, nebent statote šventyklą.

Jėgos akmenimis būdavo ir gali būti laikomi akmenys iš stiprių Žemės vietų arba susiję su tam tikrais stebuklingais įvykiais bei „dangaus akmenys“ (meteoritai arba tektitai).

Pavyzdžiui, nuvykę į Velikij Ustiug miestą Rusijos šiaurėje ir nuėję į Prokofijaus Teisingojo cerkvę sužinosite legendą apie tai, kaip prieš 700 metų gyvenęs šventasis Prokofijus Teisingasis sustabdė akmeninį debesį, Dievo siųstą sugriauti miestą už žmonių nuodėmes. Debesies akmenys nukrito apie 15 km nuo miesto. Jų kritimo vieta ir dabar yra piligrimų kelionių tikslu. Manoma, kad toje vietoje rastas akmuo apsaugos nuo visų nelaimių. Ilgą laiką didelius akmenis iš tos vietos mūrydavo į visas keturias cerkvių sienas arba bent rytinėje pusėje. Teigiama, jog visos cerkvės Velikij Ustiuge savo pamatuose turi šitų akmenų, kaip ir kai kurios cerkvės Maskvoje.

Šventyklų pamatams būtinai būdavo naudojami keturi ar daugiau jėgos akmenų, į kurių tarpus įterpdavo moteriškus (apvalius arba aptakius) akmenis – „bobutes“. Akmenų spalva būdavo renkama pagal šventyklos pobūdį.

Ritualiniai akmenys – tai įdomių formų ir piešinių akmenys su kryžiais, simboliais, žvaigždynais. Vieta jiems statyti būdavo kruopščiai parenkama. Tada būdavo nuodugniai ištiriama, kaip jį pastatyti, kad akmenyje slypinti energija būtų geriau panaudota. Pvz., vienaip veiks jėgos akmuo, pastatytas „galva“ žemyn arba „gulomis“, ir visiškai kitaip „galva“ į dangų.

Šiuos akmenis, kaip jau sakyta, būtina gerbti. Jie skirti maldai ir susikaupimui. Nežaiskite su šiais akmenimis, kaip nežaidžiate su šventais dalykais. Tai šventieji akmenys, per kuriuos senoliai bendraudavo su Dievais, kurie juos saugodavo ir globodavo. Tai savotiškos Dievų statulos, todėl tokius akmenis reikėtų statyti ten, kur statytumėte Dievo statulą arba kryžių.

Žinoma, nereikia nė sakyti, kad ant jų nereikėtų leisti laipioti vaikams, šalia jų netinka rengti griausmingų iškylų. Neleistina naudoti juos savo užgaidoms tenkinti. Nėra reikiamybės juos kolekcionuoti ir rungtis su kaimynu, kuris jų turi daugiau. Jie neatveria savo galių nevertajam, tačiau kaukes nuo veidų nuplėšia greitai, todėl nežaiskite su energija, kurios nepažįstate. Žinokite, kad tik tas, kuris supranta savo vidinę energiją ir moka ją kontroliuoti, gali suprasti kitų objektų energiją. Nepažinęs savęs ir net bijantis tai padaryti tebėra aklas kačiukas, nepriklausomai nuo savo statuso visuomenėje, banko sąskaitos dydžio, kaip ir perskaitytų knygų skaičiaus bei lankytų seminarų skaičiaus. Tokiam su ritualiniais akmenimis geriau nežaisti. Tai labai rimtas perspėjimas.

Statant harmonizuojančias kompozicijas, jėgos akmenys būdavo dedami pakaitomis su „bobutėmis“.

Kompozicijos, skirtos apvalymo ritualams, būdavo statomos tik iš jėgos akmenų.

Akmenis renkantis ir juos statant, būtina kalbėtis su jų dvasiomis, kad jos padėtų atrasti geresnes padėtis ir padarytų akmenis lengvesnius. Nereikia nė sakyti, kad tai daryti gali tik pakankamai sąmoningas žmogus.

Trupantys akmenys naudojami nebuvo. Tai mirę akmenys, kurių dvasia jau išėjusi. Tokių geriau aplinkoje neturėti. Jie geriausiu atveju neutralūs, tačiau dažnai nusiurbiantys energiją sau. Tokį nebent galima laikyti kur atokesnėje vietoje, turint ligonį, sergantį priklausomybėmis. Ant jo galima žmogų sodinti 30 min. per dieną Saulei leidžiantis su programa, kad tas akmuo pasiimtų jo problemą. Tiesa, po tam tikro laiko tokį stipriai padirbėjusį akmenį reiktų atiduoti upei, nes jam bus sunku išsivalyti. Apytaka jame nebevyksta. Jis ima, bet neatiduoda. Taigi problema užrakinama jame.

Aštrių formų, dažniausiai tamsūs rieduliai su kryžiaus ženklais, kodais – tai jėgos akmenys, kuriuos galite naudoti negatyvui, atsineštam iš aplinkos, išvalyti. Juos galite pasidėti į aurą, t. y. šalia savęs toje vietoje, kur jaučiate įtampą, t. y. problemą. Atitinkamai programuojant ji išvaloma, t. y. pritraukiamos šviesos dalelės, kuriose „tirpsta“ jau minėtas negatyvas. Procedūros trukmė – iki 30 min.

Tai puikūs akmenys maldoms ir meditacijoms. Akmenys su kodais slepia savyje daugybę informacijos klodų, todėl kiekvienas per juos gali prieiti prie to, kuris atitinka jo dabartinį suvokimo lygmenį, t. y. jo sąmonę.