Žemėje, be žmonių karalystės, kartu gyvena dar trys karalystės. Jos visos turi savo pradžią. Kaip jau ne kartą sakyta, žmonėms skirta tas karalystes saugoti ir prižiūrėti, o šios už tai atsilygina tuo, kuo išgali.
Mineralų karalystė savo pradžią įgyja Dvasios minties pasauliuose, todėl žemiškieji mineralai – tai to pasaulio minties struktūrų materialus produktas. Jie gali daug kuo padėti žmogui, nes juose yra visi cheminiai elementai, iš kurių sudarytas žmogaus kūnas, vadinasi, gali prisidėti prie visokeriopo jo sveikatos gerinimo. Kiekvienas mineralas gimsta ir auga tam tikromis sąlygomis, todėl savaip užsigrūdina ir gali būti naudingas žmogui, atsidūrusiam vienose ar kitose gyvenimo sąlygose, raminti jo emocines būsenas, suteikti stiprybės, kantrybės ir kt. Kilę iš Dvasios minties struktūrų, jie natūraliai veikia vietą, kurioje slūgso, taip pat viską, kas joje yra, ir, be jokios abejonės, juos nešiojančius ar su jais dirbančius žmones, jų mąstymo struktūras. Pastebėjome, kad šalia didelių, energiškai stiprių akmenų augalai auga kitaip: iš pradžių gali merdėti, o kai kurie netgi žūti, tačiau tie, kurie išlieka, po kurio laiko auga taip, kad kiti nebegali pavyti. Vadinasi, viskas šalia jų ir per juos savą transformaciją patiria. Mineralai pirmiausia veikia mentalinį kūną tų, kurie jį turi, vadinasi, žmonių ir pačios Žemės. Vėliau tas veikimas persiduoda astraliniam ir eteriniam kūnams, o tik tada pasireiškia materialiai. Taigi, reikalingas tam tikras laikas. Apie visa tai aiškinta šioje knygoje.
Augmenijos karalystė prasideda astraliniuose pasauliuose. Jos atstovai – tai jau minėtųjų Dvasios minties struktūrų galimi astraliniai būsimų savo prototipų pavidalai su juos atitinkančiomis savybėmis, todėl senovėje žmonės pagal charakterį būdavo lyginami su vienokiais ar kitokiais medžiais ir kitais augalais. Medžiai ir kiti augalai veikia astralinį kūną, vadinasi, emocines, psichines būsenas. Poveikis persiduoda eteriniam kūnui, kuris apsivalo ir sustiprėja, o tada ir fiziniam kūnui.
Gyvūnijos pasaulis savo impulsą gauna astraliniuose pasauliuose, o tikroji jo pradžia – eteriniuose pasauliuose. Tai astraliniuose pasauliuose atspindėtų Dvasios minties struktūrų eterinių prototipų pavidalai su juos atitinkančiomis savybėmis. Todėl Žemės vaikų religijose didžiulę reikšmę turėjo totemai ir antitotemai.
Žmonija – visų tų prototipų sintezė, todėl žmogus gali turėti ir mineralo, ir augalo ir gyvūno savybių. Iš mineralų jis paveldi Saturno savybes: kantrybę, ištvermę, sugebėjimą išlaukti, galimybę įgyti struktūrą ir, žinoma, išmintį. Iš augmenijos – jautrumą aplinkai, sugebėjimą ją atspindėti, vadinasi, emocijas. Iš gyvūnijos – instinktus, ypač išgyvenimo instinktą, galimą pojūčių aštrumą ir sugebėjimą pagal juos orientuotis aplinkoje.
Nauja pakopa žmogui – visas tas paveldėtas savybes sujungti, išsiugdyti sugebėjimą mąstyti ir atsiverti Dvasios vedimui tam, kad galėtų iš tiesų tinkamai, vadinasi, išmintingai dirbti visų karalysčių ir pačios Žemės labui.
Tačiau nė viena karalystė neatsiveria visiems, kurie to užsigeidžia. Tam atsivėrimui būtinas kodas, kurio pagrindinis žodis – MEILĖ. Šio kodo savyje neatrakinus, darbas su bet kuria iš karalysčių neįmanomas.
Mineralų karalystė atrodo šalta ir negyva, bet, kaip jau žinote, jos gyventojai taip pat turi sąmonę. Mineralų amžius ilgiausias iš visų Žemėje gyvenančiųjų. Jie matė visą mūsų planetos formavimąsi, paties žmogaus atsiradimą, todėl yra sukaupę gilios išminties, tačiau taip įnirę į save, kad juos reikia pabudinti kaip tą išminčių, užsidariusį oloje daugybei metų. Negali pabudinti mineralų sąmonės tie, kurie patys dar nepabudę dvasioje.
Iš esmės mineralai savo savybėmis gali padėti visiems, bet kuo labiau pats žmogus jiems atsiveria, tuo didesnės pagalbos gali tikėtis. Aiškiaregiai mato, kaip kai kurių akmenų aura kinta, kada juos į rankas paima vienas arba kitas žmogus, kaip ji beveik nejuda šalia šalto ir abejingo ar jų gyvais nelaikančio žmogaus ir kaip ji pulsuoja šalia Dvasiai atvirojo.
Mineralų vidinės struktūros tobulos, todėl jie į savo pasaulį įsileidžia tik tyros širdies, dėl kitų dirbti pasiruošusius žmones. Taigi, jie turi savo vidinę apsaugos sistemą, kuri iš esmės yras apie Žemę esančio Šviesos lauko atmaina.
Todėl daug pasaulyje tų, kurie kalba arba rašo apie akmenis, sako, kad su jais bendrauja ar tiesiog juos myli. Tačiau tas kalbėjimasis gali būti įvairus. Kartais vietoj akmens žmogus taip kalbasi su savimi ir tai jam tampa atradimu. Pradžioje tai neišvengiama, nes atsiverdamas akmeniui žmogus pradeda atsiverti sau, o vėliau – ir kitiems. Tai pirmasis ir svarbiausias žingsnis, be kurio negali būti kitų. Apie visa tai rašyta antrojo „Akmenų knygos“ tomo pirmojoje dalyje (31).
Man teko pereiti visus būtinuosius etapus. Tai nutiko lyg savaime. Mineralų karalystė pradėjo vis giliau atverti savo slėpinius, o vėliau priėmė mane kaip savą. Pagal rašančiųjų apie mineralus tekstus iš karto galima atskirti, ką ši karalystė įsileido, o kas tik profanuoja tą įsileidimą arba plagijuoja kitus. Mažai pasaulyje autorių, kurie buvo įleisti. Apie tai kalbėta pirmajame „Akmenų knygos“ tome (31). Tai matyti ir iš šiame tome pateiktų antologijų.
Per daugiau nei dvidešimt mineralų tyrinėjimo metų sukaupta daugybė medžiagos apie juos. Akmenys traukte įtraukė į savo pasaulį, tačiau aiškiai žinau, kad negaliu likti vien tame pasaulyje, nes per jį atsivėrė ir tikrasis Dvasios minties struktūrų pasaulis, atskleidžiantis Dvasios idėjų pasaulio platybes. Antropoteosofija yra to atsiskleidimo rezultatas. Todėl negaliu likti prie materializuotų Dvasios minties struktūrų, pažinusi tikrąją tų struktūrų Pradžią, tačiau galiu aprėpti visumą ir būti visur. Tam paleidimas būtinas, išlaikant pagarbą visoms žemiškosioms karalystėms, bet į jas nebesikoncentruojant.
Buvo laikas, kai planavau apie akmenis aprašyti viską. Dabar, kai laukia kitos svarbios šiam laikotarpiui ir žmonijos sąmoningumui temos, nebegaliu sau leisti rašyti tik apie vieną žemiškąją karalystę. Tas „viskas“ būtų aprėpęs dar daug tokių tomų kaip šis. Atsivėrus antropoteosofijos temoms, intensyviai dirbau su jomis, o „Akmenų knygos“ rankraščiai gulėjo gal septynerius metus. Ruošdamasi šios knygos leidimui pamažu pirkau įvairius retus kolekcinius mineralus nuotraukoms, kad žmonės galėtų pasidžiaugti šiais stebuklingais gamtos kūriniais. Buvo pridaryta daugybė nuotraukų. Visa tai reikėjo peržiūrėti ir atrinkti. Tai didžiulis darbas vienam žmogui, reikalaujantis be galo daug laiko. Gal todėl pasaulio akmenų tyrinėtojai paaukoja akmenims visą savo gyvenimą iki pat mirties.
Taip jau nutiko, kad mano pačios vidinis virsmas per visus tuos metus vyko daugeliui neįsivaizduojamais tempais. Tik prisilietus prie akmenų temų, tiesiog imdavo ir atsiversdavo jų neužmatomi gyliai ir pločiai, todėl tai, kas anksčiau aprašyta, vėl turėjo būti papildyta ar netgi perrašyta. Tai reiškia, kad negali būti galutinio produkto. Jis neįmanomas dėl jau minėtos priežasties. Sunku tai suprasti materialios sampratos žmogui, priimančiam konkrečius dalykus ir duotus teiginius kaip paskutiniąją instanciją. Tačiau tam, kam Pažinimas per Didžiąją Dvasią veriasi, tampa aišku, kad niekur nėra paskutiniosios instancijos. Jos negali būti, nes toks Pažinimas neturi ribų. Tada ir supratau, kad bet kokie papildymai beprasmiai, nes jie niekados nesibaigia.
Realybė tokia, kad bet kuris žemiškasis sielos gyvenimas turi savo trukmę, todėl kuo daugiau darbų reikia atlikti, tuo labiau sielai Žemėje duotas laikas vertinamas ir taupomas. Aiškiai žinau, kad mineralų tema buvo senas mano sielos įsipareigojimas, tačiau tokių įsipareigojimų turiu ne vieną ir ne du.
Mineralų temai šiame gyvenime paskyriau dvidešimt sąmoningų metų. Esu neišpasakytai dėkinga Mineralų karalystės Valdovui ir mineralų Dvasioms už jų neįkainojamą pagalbą Kelyje. Aiškiai žinau ir tai, kad jie nėra nusiteikę paleisti tų, kuriuos priėmė ir įsileido, bet negaliu sustoti prie vienos temos. Mineralai man suteikė daugybę naujų patirčių, padėjo santykinai saugiai keliauti per ezoterikos džiungles ir atvėrė naują sąmoningumą. Jie išmokė mane Meilės ir Dėkingumo, o kartu tvirtumo ir rimties. Todėl neįmanoma jų palikti, nes jie yra mano dalis, tačiau aš tiesiog sąmoningai baigiu darbą mineralų tema dar šiame gyvenime. Tai mano sprendimas, kuris neišvengiamas. Tegul toliau į šią temą gilinasi tie, kuriems mineralai tapo arba taps jų gyvenimo dalimi, o ne vien galimybe pragyventi.
Savo gyvenime keičiausi pati, taip pat sutikau puikių žmonių, kurie irgi tai darė. Mineralai daugeliui iš mūsų buvo idealūs pagalbininkai, pamažu padedantys atsiverti savo sielos Keliui, vedančiam į tikrąją Paskirtį, žingsnis po žingsnio apvalančiam nuo sielai nereikalingų emocinių ir mentalinių prisirišimų bei elgesio modelių. Todėl negaliu ir siūlau juos tiems, kurie pradeda Kelią ar jau yra jame. Apie visa tai skaitėte šioje knygoje.
Prieš priimant tokį sprendimą teko kiek pasikankinti: visgi toliau stengtis aprašyti apie akmenis viską ar eiti prie kitų temų. Pati nuolatos primenu žmonėms apie lemtingojo Pasirinkimo svarbą sielos evoliucijai, nes tai žinau iš savo ir panašiai gyvenusių žmonių patirties. Šis sprendimas buvo labai svarbus, nes turėjo nulemti, kam bus suteikti prioritetai iki gyvenimo pabaigos. Turėjau rinktis tik iš dviejų alternatyvų.
Pirmoji alternatyva – tai išsami, nežinia dar kiek tomų aprėpsianti monografija apie akmenis, kuri greičiausiai būtų rašoma visą likusį žemiškąjį gyve-nimą, bet realiai galvojant vis tiek liktų neužbaigta dėl jau minėtos priežasties: informacija veriasi nepaliaujamai, todėl papildymai nesibaigia. Darbas su informacija, nuotraukomis, jau parašytais tekstais – milžiniškas. Iš tiesų jo negali atlikti vienas net išskirtinai darbingas ir profesionalus žmogus. Supratau ir tai, kad net profesionalių mineralų terapeutų grupė negalėtų aprašyti visko ne tik dėl darbo apimties, bet ir dėl toje grupėje esančių žmonių sąmoningumo ir požiūrio skirtumų, todėl vėlgi viską tektų apibendrinti vienam žmogui. Taip iš dalies atsitiko M. Giengeriui.
Antroji alternatyva – sudėti į šią knygą pačią svarbiausią surinktą medžiagą ir taip užbaigti mineralų temą tam, kad visą likusį šio gyvenimo laiką būtų galima skirti kitoms temoms ir uždaviniams.
Šitaip bemintijant, esminį Pasirinkimą išgrynino dvasios brolio, analitinės mineralų terapijos pradininko Europoje, moksliškai pagrindusio mineralų po-veikį, daugelio mokyklų ir organizacijų, susijusių su mineralais, steigėjo, įkvėpėjo ir vadovo Michaelio Giengerio mirtis (1964–2014 m.). Michaelis visą savo šį ir praėjusį gyvenimus paskyrė mineralams: parašė apie juos daugiau nei 20 knygų (jos išverstos į 12 pasaulio kalbų), nesuskaičiuojamai daug straipsnių ir įvairiausių pranešimų, buvo dar 50 knygų bendraautoris. Jis siekė atlikti tokį pat neįtikėtiną darbą: aprašyti apie mineralus viską, kas įmanoma, ir sujungti mokslinę, intuityviąją, empirinę bei praktiškai pagrįstą medžiagą. Be abejonės, tai turėjo būti tūkstantmečių knyga. Tokios dar niekas niekados nebuvo parašęs. Šis žmogus pasižymėjo didžiuliu dvasiniu ir intelektiniu potencialu, sujungiančiu mokslininko analitiko protą su žynio įžvalgomis, išmintimi ir žmogiškuoju nuoširdumu, paprastumu. Dėl tokio sąmoningumo jį pelnytai tiktų vadinti Vokietijos Mahatma. Michaelis savo darbais siekė, kad Žemėje būtų gera gyventi visiems žmonėms ir esybėms. Jis degė dėl bet kuriame Žemės kampelyje gyvenančių žmonių, pamiršęs asmeninius ir kūno poreikius, gyveno nepaprastai intensyvų gyvenimą, todėl nudirbo tiek darbų, kiek kitas žmogus gal ir per dešimt ar daugiau gyvenimų nepadarytų.
Michaelis išėjo pas Kūrėją visapusiškai aprašęs akmenis, prasidedančius A ir B raidėmis, sudėjęs tą medžiagą į beveik tūkstantį kompiuterio puslapių ir palikęs milžiniškus archyvus. Vargu ar skaitytojas pajėgtų įsivaizduoti, kaip tokia parašyta knyga galėtų atrodyti ir kiek gyvenimų reikėtų nugyventi tokį darbą užsibrėžusiam autoriui. Jis rašė savo knygą, aš – savo. „Tu netrukus visą trobą prirašysi“, – sakiau jam. „Negi tu pati kitaip?“ – juokdavosi jis. Taip jau sutapo, kad dar vienas kito nepažinodami mes dirbome lyg susitarę, panašiu laiku imdavomės panašių dalykų. Jo Steinheilkunde ir mano Astromineralogijos centras buvo įkurti tais pačiais 1995 metais. Taip dirbome ir toliau, todėl būdavo labai įdomu dalytis informacija: Michaelio dalis – labiau analitinė, mano – intuityvioji, taigi, jos papildydavo viena kitą.
Tais pačiais 2014 metais mes kalbėjome: „Reikia taip užbaigti mineralų temą, kad daugiau dėl jos ir prie jos jokiame gyvenime nebereikėtų sugrįžti.“ Ši tema buvo mūsų abiejų praeities įsipareigojimas, nes kadaise liko nebaigta. Niekas nieko nedaro profesionaliai, jeigu neturi tam iš anksčiau atsineštų įgūdžių ir įdirbio.
Būtent tais pačiais 2014-aisiais, likus keliems mėnesiams iki jo išėjimo, abu aiškiai supratome ir tai, kad jeigu mineralų karalystė ką nors įsileidžia, tai vėliau ji tiesiog įtraukia ir… nebepaleidžia, todėl pabaigos nėra ir negali būti… Tad ką daryti?
Michaelis, kaip ypač atsakingas žmogus, ir toliau rašė knygą, sukeliančią jam didžiulę įtampą ir rūpestį, kartu atliko galybę įprastų pareigų jo paties įkurtuose kolektyvuose ir šeimoje, kol kūnas sustreikavo…
Dar prieš jo mirtį man duotu matymu aiškiai pamačiau, kad visko net labai ilgai gyvenant tikrai nepavyks surašyti. Dėl neaprėpiamų mastų mineralų tema negali būti užbaigta, todėl ją reikia paleisti, atidavus žmonėms tai, kas svarbiausia dabarčiai.
Michaelis po mirties atėjęs pas mane per sapną kartojo tą patį: „Suprasti ir paleisti.“
Galutinis sprendimas išsikristalizavo 2015 metų sausį, paskelbus apie renkamą paskutinįjį mineralų terapijos kursą tiems, kam jo reikia. Mačiau, kad atėjo labai skirtingų sąmoningumo lygmenų žmonės. Suvokiau, kad jie skirtingai supras duotą medžiagą, tačiau kartu žinojau, kad visi mokytojai savo mokiniais laikydavo tik tuos, kurie prisidėdavo prie mokytojo darbų, nes mokytojo Idėja jiems buvo svarbi, o ne visus klausytojus, savaip informacijos sluoksnius priimančius ir taikančius. Iš devyniasdešimt susirinkusiųjų klausyti mineralų terapijos kurso bent apie dešimt priskirčiau prie pirmųjų. Jie ir galės toliau realiai dirbti su žmonėmis.
Taigi, mano sprendimas vienareikšmiškas: ši knyga – tai paskutinioji mano knyga mineralų tema.
Primenu skaitytojui, kokio yra jau išleistos knygos, įvedančios į mineralų pasaulį. Kiekviena iš jų savaip atveria skirtingas to pasaulio atstovų sąmonės briaunas:
„Pradžia. Mano pokalbis su akmeniu“ – tai pirmoji mano knygelė, kurioje pateikta bet kam prieinama paprasta informacija apie akmenis, surinkta iš įvairių šaltinių. Ją sudariau įkūrusi Astromineralogijos centrą, nes trūko realios informacijos apie akmenis.
„Akmenų valdovo pasakojimai“ – tai susipažinimas su nematomų pa-saulių veikimu per mineralų karalystę ir jos gyventojus, padedantis suprasti, kad šioji karalystė gyva, kaip ir visos kitos, ir kad jeigu dabar dar ko nors nematai ar tiesiog nesugebi paaiškinti, tai nereiškia, kad tai neegzistuoja. Žurnalistas V. Gudas, dabar jau išėjęs pas Kūrėją, sakė, kad ta knyga skirta vaikams nuo 8 iki 80 metų, nes visi žmonės yra šios Žemės vaikai.
„Akmenų knyga, arba Žingsnis į platesnį suvokimą“ (I tomas) – tai knyga, kurios man pačiai reikėjo tada, kai pradėjau šią temą. Tai vadovėlis tam, kuris norėtų dirbti su akmenimis, kad padėtų sau ir kitiems.
„Akmenų knyga, arba Žingsnis į platesnį suvokimą“ (II tomo I dalis) – tai knyga apie subtiliuosius pasaulius, jų sąmonę, įskaitant ir mineralų karalystės sąmonę, ir apie bendravimą su tų pasaulių sąmonėmis. Ją dabar galėčiau pavadinti mažute įžanga į antropoteosofiją.
„Akmenų kortos trims sąmonės lygmenims“ – knyga, apimanti psichologinį mineralų lygmenį, padedanti atpažinti esamos problemos priežastį savyje. Kiekvienas mineralas atstovauja savo temai. Tam tikra tema žmogui tampa aktuali vienu ar kitu gyvenimo periodu. Būtent tos temos ir aiškinamos knygelėje trimis lygmenimis: pradedančiajam, vadinasi, žmogui, praktikuojančiam darbą su savimi tik progai pasitaikius; tam, kuris dirba su savimi nuolatos; ir tam, kuris jau pažįsta tikrąjį save ir, žinoma, dirba dėl kitų.
Rašomų knygų gausa ir užimtumas paskatino mažinti asmeninių konsultacijų kiekį, todėl ši knygelė kai kuriems žmonėms atstojo ir atstoja mano konsultaciją ieškant atsakymo į rūpimą klausimą, taip pat padeda pasirinkti vieną ar kitą akmenį.
„Lauko akmenys“ – knyga, parašyta kartu su Petru Ilgevičiumi. Ji perteikia tai, ką Petras realiai įgyvendino mūsų akmenų statinių sodyboje, kurią mes iš tiesų linkę vadinti šventykla po atviru dangumi. Taigi, šis leidinys apie iš pažiūros paprastus lauko akmenis ir sakralinius statinius iš jų.
„Gintaras“ – knygelė, sudaryta M. Giengerio prašymu. Medžiaga jai buvo paimta iš šiai knygai, kurią dabar skaitote, paruoštos medžiagos, todėl gintaro aprašų ieškokite anoje knygelėje. Ji pirmiausia išėjo vo-kiečių kalba, o vėliau P. Ilgevičiaus ir Neringos Čirbės dėka – lietuviškai.
„Raktas į akmenų karalystę“ (I ir II dalys) – tai knyga tiems, kurie nori glaustai ir koncentruotai išsiaiškinti dažniausiai žmonėms kylančius klausimus apie akmenis. Temos paimtos iš pirmosios knygelės „Pradžia. Mano pokalbis su akmeniu“, kurioje labiau pateikta antologija, o ne mano patirtis. „Rakte į akmenų karalystę“ esanti medžiaga paremta mano praktine patirtimi.
Internete apstu prieštaringos (iš prieinamų šaltinių nurašytos) informacijos. Ji dažnai klaidina žmones, nes pateikiama niekaip nepatikrinta. Daug informacijos paimama ir iš mūsų Astromineralogijos centro interneto svetainės ar knygų ir net neužsimenama apie šaltinį, t. y. iš kur ji nurašyta. Tai plagiavimas, pažeidžiantis autorių teises, tačiau paliekame šį reikalą taip darančiųjų sąžinei. Geriau patikrinta informacija negu bet kokia.
Taigi, toji knyga skirta tiems, kurie tingi, neturi laiko arba nėra nusiteikę skaityti storų knygų. Ji iš tikrųjų gali atsverti internete pateikiamą sujauktą informaciją, nes knygos autorė prisiima atsakomybę už tai, kas parašyta, o pateikiantieji interpretacijas internetu tai daro retai.
„Akmenų knyga, arba Žingsnis į platesnį suvokimą“ (III tomas) – tai mineralų terapijos ir astromineralogijos vadovėlis. Jame rasite daug informacijos apie galimas įvairias praktikas su akmenimis ir astromineraloginį mineralų parinkimą. Šioje knygoje pirmą kartą pateikiamos kai kurių svarbių mineralų planetų formulės, reikalingos akmenis parenkančiam astrologui, taip pat plačiau rašoma apie stiprias Žemės vietas. Ji skirta specialistams, dirbantiems su žmonių fizine, psichine, mentaline ir dvasine sveikata.
Ši dešimtoji knyga apie akmenis – „Akmenų knyga, arba Žingsnis į platesnį suvokimą“ IV tomas – tai mineralų aprašai, kurie, autorės manymu, negali likti stalčiuose, nes svarbūs dabarčiai. Tai, kaip supratote, paskutioji knyga mineralų tema.
Visuose „Akmenų knygos“ tomuose rasite rasite tai, kas svarbu Keliui. Jie parašyti tam, kad rimtai į Kelią susiruošę žmonės reikalingas nuorodas gautų, mineralų karalystės teikiamomis galimybėmis pasinaudotų ir kitiems padėtų tą daryti. Visa tai giliau atsivers įgytas žinias taikant praktiškai, o ne svajojant apie darbus. Štai tokiam skaitytojui tokios knygos rašomos. Tokio skaitytojo pastabas ir pamąstymus laikau vertingais.
Iš patirties žinau, kad tam žmogui, kuris savo širdį Meilei, Gėriui ir Harmonijai atveria, lemtingo sakinio, ant kelio užvedančio, pakanka. Jam visose šiose knygose pateiktos informacijos visiškai pakaks, kad galėtų dirbti toliau savarankiškai. Nuoširdžiam, kryptingai ieškančiam ir nuolatos su savimi dirbančiam žmogui gamta ir neregimos erdvės ilgainiui savo paslaptis atveria taip ir tiek, kiek pagal jo karmą gali būti atverta. Toks žmogus, paėmęs bet kurią knygą, geba skaityti tarp eilučių ir atskiria plagiatą ar proto produktą, kuriuose nėra tokios erdvės, nuo iš Dvasios pasaulių ateinančių tekstų, turinčių neužmatomą erdvę ir talpumą. Ateina laikas, kai šiam žmogui jokių knygų nebereikia arba jis skaito tik tas, kuriose Dvasios impulsą jaučia, o ne kitokias. Štai tokiam žmogui skirtos visos šios ir kitos mano parašytos ir užrašytos knygos.
Tas, kuris nemoka mylėti, yra nenuoširdus. Jis susikurtais įvaizdžiais, kaukėmis dangstosi ir yra puikybės vedamas. Toks iš aukšto žiūri į visus, nors iš tiesų neturėtų puikuotis, nes nieko nėra sukūręs arba jo „kūriniai“ nuplagijuoti nuo kitų. Tai pasipūtęs niekdarys, kuris kūrėjus kritikuoja, jų darbuose klaidų ieško, o radęs visą kūrybą niekina. Jis nesupranta, kad nieko neįmanoma sukurti prieš tai kelis kartus nesuklydus. Tie, kurie klysta, bet savo klaidas pripažįsta ir skuba jas ištaisyti, auga. Neklystančiais save laikantieji dažniausiai nieko nedaro. Tokių darbu tampa dirbančiųjų kritikavimas ir priekabiavimas prie jų pačių, jų darbų arba tiesiog detalių. Tai jiems informacija pernelyg abstrakti, tai per daug konkreti, tai netiksli, tai nepakankama, tačiau iš tiesų jie viską paviršutiniškai skaito arba, atvirkščiai, kabinėtis, o ne mokytis nusiteikę. Tokie mėgsta net profesionalams paaiškinti, kaip būtų galima geriau padaryti. Daug yra ir tų, kurie tekstus skaito dalimis, t. y. trupiniauja, todėl nesupranta esmės. Tokie paskaitinėję knygą paprastai sako: „Peržiūrėjau.“ Nei man, nei kitiems, turintiems ką pasakyti, neįdomu atsakinėti į tokių žmonių pastabų ir nuorodų pilnus laiškus arba rašyti pagal jų užsakymus ar matymus, nes tokie puikuoliai – lyg tušti kibirai be dugno: juose nieko neužsilieka, bet užtat jie labai skardžiai skamba…
Tiek man, tiek Petrui Ilgevičiui, tiek Michaeliui Giengeriui Pažinimas atsivėrė dirbant: atlikus vieną darbą, išaiškėdavo kitas, o po jo – dar kitas ir taip be galo. Sulig kiekvienu darbu vis mažiau galvojama apie save, daugiau apie kitus. Kiekvienas padarytas darbas suteikia naujų potyrių, naują supratimą, taip pat naują tarnystės ir savo vietos gyvenime suvokimą. Tai rodo, kad tikrieji susivokimai ateina tik tiems, kurie dirba dėl kitų, o ne tingintiems svajokliams.
Taigi, mielasis skaitytojau, Tavo skaitymai, praktikos, maldos bus efektingi ir prasmingi tada, kai tai, ką perskaitei ir sužinojai, patikrinsi realiai dirbdamas, ir tai, kas atrodo tinkamiausia, įdiegsi savo gyvenime ir darbuose.
Nenaudojama informacija – bevertė. Ta informacija, kuri nepadeda tapti geresniam ir sąmoningesniam, taip pat bevertė, nes sielai nerūpi Jūsų dabartiniai titulai ir vardai, turtai ir šlovė. Jai rūpi tik jos pačios evoliucija, vedanti į vis gilėjantį Kosminės Meilės suvokimą ir gyvenimą joje.
XXI amžius – informacijos gausos amžius. Tas, kuris savo širdies, kaip instrumento, atskiriančio tikra nuo netikra, neparuošė, neišvengiamai pasiklysta prieštaringos informacijos labirintuose. Yra tų, kurie siekdami prieš kitus pasipuikuoti savo intelektu, bet kokią informaciją, netgi dvasines knygas skaito greitai, t. y. perbėga akimis lyg laikraštį. Kuo daugiau žmogus savo galvą skirtingos informacijos srautais perkrauna, tuo didesnį jos alkį patiria ir tuo labiau viskuo abejoja. Šitaip vis labiau į konkrečius dalykus linkstama, o tai, kas iš Dvasios ateina, atmetama, nes Dvasią sunku apčiuopti, išskaičiuoti ir patikrinti racionaliais būdais.
Daugėja tų, kuriems dvasiniai mokymai atrodo kaip galimybė lengvai pasipelnyti. Jie neturi nieko bendra su tikruoju dvasingumu, o tik jį žaidžia ir atsakomybės savo bei kitų sieloms nesupranta. Vargas tiems patikliesiems, kurie pelų nuo grūdų neskiria, todėl lengvai ant manipuliuotojų kabliuko užkimba arba leidžiasi suteršiami abejonių sėjėjų.
Mielieji, ar kada nors galvojote apie paprastą tiesą: viena informacija gali paneigti kitą, nes jų šaltiniai skirtingi. Mokslo pasaulyje tai sukelia ginčų ir diskusijų, padedančių į tuos pačius dalykus pažvelgti naujai. Subtiliosiose sferose sudėtingiau, nes maža tų, kurie skaito dvasinių sferų vibraciją, todėl jeigu skelbiama, kad žmogus kalbasi su Dievu, tai dažnai suprantama tiesiogiai. Tie, kurie studijavo antropoteosofiją, žino, kad įvairiuose pasauliuose yra daugybė tų, kurie dievais save įvardija, todėl vibracijų atitikimo dėsnis čia galioja. Tai reiškia, kad gali būti nuskaitomi skirtingi eteriniai, astraliniai planai, o dvasiniams ypatingas pasiruošimas būtinas. Apie tai vis kalbama antropoteosofiniuose tekstuose. Dauguma jautriųjų savo protą nuskaito arba juos veda neišėjusių mirusiųjų apvalkalai. Jų informacija labiau konkreti, bet pati prieštaringiausia.
Būtent todėl viena informacija neišvengiamai gali neigti kitą, o tai vibracijų abėcėlės nesuprantantiems ir kosminių dėsnių nežinantiems žmonėms sukelia abejonių ir jas palaiko. Visados taip buvo ir bus. Niekada nerasite to, ko kas nors nebandytų paneigti.
Tik širdis pajėgi atskirti tikra nuo netikra. Protas visada linkęs ieškoti naudos ir konkretumo, todėl kabinėjasi prie visko, kur to neranda arba randa ne taip, kaip nusiteikęs priimti, todėl jis tikrosios tiesos nuo manipuliacijų neskiria. Tiesa jam labiau yra tai, kas jį pamalonina. Toks požiūris pagrindą manipuliacijoms suformuoja.
Širdis Tiesą žino, nes ji pažįsta Kūrėją, į kurį Amžinasis Mokytojas veda. Tik ji žino, ko Jūsų siela vis į Žemę sugrįžta ir ką dabar čia turi nuveikti. Nebūna tokių komandiruočių be užduoties. Todėl sielos komandiruotės į Žemę užduotį svarbu žinoti ir ją atlikti. Jos įvykdymas evoliuciją skatina, o neįvykdymas – sustabdo. Štai tokia ir yra kiekvieno gyvenimo prasmė.
Joks žmogus negali ir neturi teisės Jums pasakyti, ką turite daryti, nes ne jis gyvena Jūsų gyvenimą. Kaip gyvensite, taip ir atsakysite prieš Karmos valdovus. Todėl sąžinės balso klausykitės, nes per jį kalba Jūsų širdis, kuri Mokytoją girdi. Širdis žino tikrąjį Kelią, ne protas. Savo širdies negirdėdami negirdėsite ir sielos, todėl neišvengiamai kūno gyvenimą gyvensite ir racionaliu protu vadovausitės. Sielą išdavę, nelaimingi jausitės, nes svetimą, surogatinį gyvenimą gyvensite.
Daug yra tų, kurie linkę dejuoti dėl nenusisekusio gyvenimo, užuot tai, kas nepatinka, bandę pakeisti. Vienam pirmu postūmiu tampa lemtingas pasirinkimas priimant svarbų sprendimą. Kitas turi atpažinti savo ydą, kuri ir yra visų nesėkmių šaltinis. Dar kitas – išdrįsti daryti tai, apie ką vis svajojo. Pokyčiai sunkūs ir skausmingi, bet kitaip nebūna, nes jie – kaip operacija, per kurią reikia išoperuoti problemos priežastį – auglį. Vėliau laukia pooperacinis laikotarpis. Tuo metu būtina nuolat dirbti su savimi ir nuoširdžiai meldžiantis atkurti ryšį su Kūrėju. Štai tada ateina naujas aiškumas ir gyvenimas jame.
Tai reiškia, kad ne bevardis likimas sprendžia, o pats žmogus renkasi, kaip jam gyventi, kokiomis vertybėmis – Gėrio ar Blogio – vadovautis. Kiekvienas pats mintimis, pasakytais ar parašytais žodžiais, padarytais darbais gerą arba prastą karmą, vadinasi, ateitį kuriasi. Kokių minčių Jūsų galvoje daugiausia? Kokius žodžius tariate supykęs? Ar visada jaučiatės už juos atsakingas? Ar norėtumėte, kad kiti su Jumis elgtųsi taip, kaip Jūs elgiatės su jais? Iš nuoširdžių atsakymus suprasite, kokią karmą kuriatės. Jeigu kas nors nepatinka, elkitės kitaip. Tai ne egoizmas, o Jūsų teisė ir pareiga sielai. Pirmiausia už ją esate atsakingi, o ne už ką nors kita. Ištikimybė jai svarbiausia, nes jeigu esate ištikimas sielai, esate ištikimas ir savo Mokytojui, todėl teisingai gyvenate. Jeigu pataikaujate kitiems ir jiems į burną žiūrite, savo sielos gyvenimo negyvenate, todėl ją išduodate.
Taigi, norint pasikeisti, reikia žinoti, ką norite keisti. Tam būtina pažinti save. Pažindami save, pažinsite ir savo sielą, kurioje nėra blogio ir ydų. Tai reiškia, kad sielai prisiekusysis pirmiausia turi atsisakyti ydingumo.
Mineralų karalystėje yra visko, kas gali padėti gana saugiai eiti Keliu Savęs link. Tačiau mineralas nieko nepadarys už Jus. Jis gali tapti Jums ištikimu draugu, padėti apsivalyti tamsius savos psichinės energijos debesis, aptemdančius dvasinę saulę, ir žinoma, išgryninti nešvarias mąstymo struktūras. Be jokios abejonės, neišvengiamai susidursite su kai kurių mineralų šalutiniu poveikiu, atskleidžiančiu Jūsų vidines problemas, kurių nenorėjote matyti arba dar nematėte. Vienų šalutinis poveikis bus silpnesnis, kitų – stipresnis. Tą patį patirsite stipriose Žemės vietose ir šalia dvasingų žmonių. Taigi, visur Jūsų vidiniai tirščiai sukyla į paviršių, kad būtų pamatyti ir nugriebti. Visa tai veda į mąstymo struktūrų persitvarkymą, o tai ir vadinama mąstymo keitimu.
Senos, sergančios struktūros nepaliaudamos gamina minties formas tam tikrose situacijose elgtis būtent taip. Tai virusai. Tobula mineralo vidinė struktūra – tai antivirusas, todėl jį nešiojant keitimasis savaime lengvesnis. Kokius mentalinius virusus nešiojatės, tokius ir aplinkui sėjate. Atpažinkite juos, nes būtent per juos kyla tarpusavio santykių problemų ir esate pažeidžiamiausias. Ar pasiryšite vis besikartojančiose, Jūsų viruso pritrauktose situacijose pasielgti kitaip, nebijoti suklysti, prisiimti atsakomybę už sprendimą?
Pasikeičia ir keičia savo gyvenimą tas, kuris pokyčių nebijo ir yra pasiruošęs būsimai griūčiai, kada visi sunkiausi materialūs, emociniai ir mentaliniai prisirišimai ima trupėti. Štai nuo ko prasideda realus Kelias į save ir Dievą. Akmuo čia – puikus pagalbininkas, galintis perspėti ar netgi pasiaukoti. Tada keičiasi jo spalva arba jis sutrūksta.
Ši knyga skirta tiems, kurie tai, apie ką kalbėta, žino iš savo praktikos arba jau apmąsto ir ryžtasi gyventi ne aklai, o sąmoningai, vadinasi, prisiimdami atsakomybę už savo mintis, žodžius ir darbus.
Ji tiems, kurie žino, kad valią įkuria tik tvirtas siekis tapti geresniam, tobulesniam, o vėliau padėti ir kitiems, nesąmoningumo tamsoje pasiklydusiems.
Ji tiems, kurie žino, kad pirmojo ir svarbiausiojo darbo, t. y. darbo su savimi, neatlikęs, vadinasi, nepasikeitęs žmogus negali padėti pasikeisti kitiems ir eiti gelbėti pasaulio.
Ji tiems, kurie patys išgiję padeda gyti kitiems.
Štai tokius žmones Likimo ir Karmos valdovas Saturnas savaip patikrina ir pagal pasiruošimą Kelią tolyn atveria, o Jupiteris jiems tikrąją Lemtį, arba Paskyrimą, atskleidžia ir dovanų skrynelę į tolesnį Kelią įdeda. Toje skrynelėje trys neįkainojamos dovanos: Meilė, Viltis ir Tikėjimas.
Todėl ir ragina Pasaulio Mokytojai: išdrįskite keistis, nuoširdų siekį širdyje ir idealą prieš akis turėdami. Su meile tai darykite, kitų žmonių ir aplinkybių nekaltinkite, viską priimkite kaip pamokas šioje žemiškojoje sielos mokykloje, nes turite viską, ką pagal savo mintis, žodžius ir darbus prisitraukėte, todėl ne kiti kalti dėl Jūsų bėdų. Keiskite savo mintis, galvokite, kokius žodžius tariate ir kaip jie kitus veikia, nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad Jums darytų, ir pokyčiai tikrai vyks į gera. Vilties net tamsiausiomis savo naktimis nepraskite, nes tik ji žiburėlį širdyje palaiko neužgesusį.
Jeigu viską taip darysite, Dvasios veikimą savyje ir savo gyvenime pažinsite, todėl Jūsų sąmoningumas plėsis, o Tikėjimas tuo, ką pažinote, taps gyvas, Jūs juo gyvensite. Tada Jūs nebegalėsite nedirbti dėl kitų kiek galėdami geriau, nes tie darbai taps Jūsų gyvenimo tikslu, turinčiu Jums pačią giliausią prasmę.
Tad būkite ir eikite, o eidami darykite.