Astrologijai tikslioji astronomija yra tas pats, kas tiksliajai fiziologijai psichologija. Astrologijoje ir psichologijoje būtina išeiti už matomo pasaulio ribų ir įžengti į transcendentinės dvasios valdas.

J. P. Blavatskaja,
„Atskleistoji Izidė“ (27)

Astrologija – tai mokymas apie dangaus kūnų judėjimo ir visko, kas užgimsta ar pradeda formuotis Žemėje, sąsajas ir eigą.

Tai mokymas apie cikliškumą žemiškajame laike ir kosminių principų įtaką Žemei ir viskam, kas yra joje ir ant jos.

Tai mokymas, padedantis atsiverti Kosminei sąmonei taip, kaip norinčiojo tai padaryti nuoširdumas, tikėjimas Šviesa, atsidavęs darbas ir karma leidžia.

Skaitytojui jau žinomi kosminiai principai – tai išskirtiniai siekiančiojo susivokti meditacijos objektai, todėl begalybę savyje gali atverti tas, kuris pasiryžta leistis į tokią kelionę. Pagal tų principų suvokimą ir gyvenimą pagal jį nesunku spręsti apie žmogaus sąmoningumą, o jo darbai tiktai patvirtina tą suvokimą. Svarbu prisiminti, kad sąmoningumas nėra vien tiktai intelektas; ši sąvoka apima visas žmogaus psichines, mentalines-intelektines ir būtinai dvasines galimybes. Tai aiškinta antropoteosofijoje.

Tačiau Kelias į sąmoningumą prasideda nuo realios savo būklės žinojimo. Tuomet tampa aišku, nuo ko pradedate, nes tik tas, kuris pažįsta save, gali atsiverti visa ko pažinimui. Nerealus savęs vertinimas nuveda tiesiai į iliuzinius pasaulius. Ruošiantis gilintis į astrologiją, juolab galvojant būti astrologu, pirmiausia būtina pažinti save. Tas, kuris žino savo silpnybes ir stiprybes, rečiau pasiklysta nei tas, kuris jų nežino. Štai tada galite pasirinkti, kaip eisite toliau, nes netgi rinktis bus lengviau nei anksčiau.

Keletas nuoširdžių ir sąžiningų atsakymų sau į toliau pateiktus klausimus iš dalies padėtų įsivertinti dabartinę savo būklę. Suskaičiuokite, kiek yra a, b, c ir d atsakymų. Vėliau perskaitykite apibendrinimus ir dar kartą išnagrinėkite klausimus su atsakymais, apmąstykite, išmedituokite jų temas, t. y. kaip tai reiškiasi Jumyse ir ką norėtumėte keisti.

Jeigu nieko nenorite keisti, vargu ar Jums reikia astrologijos. Jeigu jau matote, ką norėtumėte keisti, tuo ir užsiimkite. Astrologija tame darbe Jums bus nepakeičiama priemonė.

Klausimai

1. Kas Jums yra meilė?

a) seksas ir malonumas; hormonų audra; chemija;
b) mano artimieji (vaikai, sutuoktinis, tėvai ir pan.);
c) tai, ką bandau suprasti, ko bandau mokytis;
d) mano pasirinkta ir atliekama tarnystė dėl kitų.

2. Kas Jums yra harmonija?

a) nuobodybė; tai, ko nesuprantu;
b) kai kiti gerai nusiteikę ir malonūs mano atžvilgiu, o man gera;
c) kai patiriu, kad protas pritilęs ir pradeda klausytis bundančios širdies;
d) tai man pažįstama būsena, kai Tikrasis Aš užima jam priklausančią vietą mano širdyje.

3. Ar mokate atleisti?

a) nematau reikalo to daryti;
b) mokausi, tačiau sunku tai padaryti;
c) vis lengviau tai daryti;
d) nebežinau, kas yra pyktis, nuoskauda ir pan., nes suprantu, kad kiekvienas elgiasi pagal savo karmos nulemtą supratimą.

4. Ar mokate pripažinti klaidą ir atsiprašyti?

a) keistas klausimas: niekados neatsiprašau, nes nematau reikalo;
b) sunku pamatyti savo klaidas ir dar sunkiau atsiprašyti, bet bandau arba noriu pabandyti;
c) mokausi, kaip tik įstengiu. Atsiprašyti vis lengviau;
d) taip, darau tai tuoj pat, vos pasitaiko galimybė. Jeigu galimybių nėra, jų ieškau.

5. Kas Jums yra tarnystė? Kaip ją atliekate?

a) nesuprantu, ko klausiama, niekam neleidžiu savęs išnaudoti;
b) padėjimas kitiems arba aukojimas. Kartais tai darau, jeigu kas nors pasako, ką ir kaip daryti;
c) tai visuomenei naudingi ir kitiems reikalingi darbai, auginantys ir juos atliekančiojo sąmoningumą. Esu pasirinkęs, kaip tai daryti, ir darau;
d) tai mano Paskirties darbai, kurių aš negaliu nedaryti.

6. Nuo ko priklauso Jūsų atliekamų darbų kokybė?

a) nuo apmokėjimo už darbą;
b) nuo nuotaikos;
c) nuo mano sugebėjimų. Stengiuosi tai, ką dirbu, padaryti gerai;
d) nuo profesionalumo ir žinojimo, kad tai yra mano darbas.

7. Kas Jums yra kiti žmonės?

a) niekas arba priešai;
b) artimieji ir draugai – savi, kiti – svetimi;
c) tie, su kuriais aš kartu mokausi šioje žemiškojoje mokykloje;
d) tai aš pats.

8. Kas Jums yra tvarka? Kam ji reikalinga?

a) kai manęs visi klauso, nes taip turi būti; jos nereikia, nes varžo laisvę;
b) kai mano artimieji sveiki ir darniai sugyvena, manęs nespaudžia nepritekliai ir bėdos;
c) tai būtinybė, kad vyrautų harmonija ir taika;
d) tai būtina sąlyga dvasiškai augti.

9. Kam Jums reikalingas pažinimas?

a) kad galėčiau kitus valdyti; o kas sakė, kad jis man reikalingas?;
b) kad būčiau kultūringas, išprusęs, įdomus žmogus;
c) kad gaučiau atsakymus į mane kankinančius klausimus, giliau suprasčiau save ir rasčiau savo Paskirtį;
d) nesiekiu jo, bet pažįstu ir gyvenu jame.

10. Kokių minčių Jūsų galvoje daugiausia?

a) apie pragyvenimą ir kitus materialius dalykus; jų daug, neskiriu;
b) apie kitų žmonių elgesį;
c) apie visuomenės ir šalies rūpesčius;
d) apie žmonijos ir pasaulio skausmą ir reikalus.

11. Nuo ko priklauso Jūsų tiesos samprata?

a) nesuprantu klausimo;
b) nuo artimųjų, draugų, guru arba išpažįstamos religijos doktrinos;
c) ji vis keičiasi, priklausomai nuo mane paveikusių knygų, žmonių, kelionių. Stebiu, kaip ji platėja ir vis labiau tolsta nuo įprastų dogmų ir programų;
d) nuo atliekamų darbų eigos, patirties ir laiko tėkmės.

12. Kaip elgiatės sudėtingose nepažįstamose situacijose?

a) jeigu esu vadovas, bandau iš patirties ją modeliuoti, jeigu – ne, laukiu, kokių veiksmų imsis vadovas, autoritetai; sutrinku;
b) laukiu arba klausiu patarimo tų artimųjų, kurių nuomonė man svarbi, arba einu pas būrėją, astrologą, kunigą arba guru;
c) bandau numatyti jų eigą ir klausytis širdies;
d) visos situacijos, duodamos žmogui, išsprendžiamos, todėl stengiuosi įžvelgti jų priežastis, galimą eigą, pasekmes ir elgiuosi pagal tai.

13. Ar greitai apsisprendžiate dvilypėse situacijose?

a) veikiu negalvodamas; man jos netrukdo;
b) bijau prarasti tai, prie ko esu pripratęs, todėl jų nesprendžiu, laukiu, kad pačios išsispręstų;
c) suprantu, kad tokios situacijos kenkia mano ir kitų jose dalyvaujančių žmonių evoliucijai, todėl bandau jas spręsti taip, kaip galiu;
d) nesudarau tokių situacijų, o jeigu yra tikimybė joms susidaryti, sprendžiu vos formuojantis.

14. Kaip suprantate evoliuciją?

a) tai žmogaus vystymasis iš beždžionės, karjera ir pan.;
b) tai geresnis gyvenimas, sugyvenimas su kitais, galimybė tobulėti;
c) tai sielos Kelias į sąmoningumo Šviesą, Dievą;
d) tai natūralus būvis tam, kuris pažino Save Tikrąjį ir Dievą.

15. Kas Jums yra idealai?

a) nesuprantu jų; manipuliavimas kitais;
b) norėčiau juos žinoti ir suprasti;
c) mokausi juos suprasti ir jais sekti;
d) mano gyvenimas.

Atsakymai

Daugiausia a atsakymų: esate materialistinės pasaulėžiūros žmogus. Nors kiek lengvumo dar niekam nepakenkė.

Daugiausia b atsakymų: esate jautrus, kultūringas, savo artimuosius ir draugus vertinantis žmogus, kuriam tinka patogūs Dvasios ieškojimai, todėl save galite vadinti dvasios vartotoju.

Daugiausia c atsakymų: realiai galvojate apie save kaip kosmoso dalelę, turinčią sąsajų su viskuo, kas yra aplinkui. Bandote rimtai dirbti su savimi, todėl kartais galimi Dvasios prisilietimai.

Daugiausia d atsakymų: esate žmogus, girdintis savo sielą ir vidinį mokytoją, todėl žinote savo Paskirtį ir ją vykdote.

Nesunku suprasti, kad žmonės atsakys į pateiktus klausimus skirtingai, vadinasi, pagal savo vidinę kokybę. Vieni jų stengsis būti sąžiningi, kiti bandys nuslėpti savo tikrąją būklę net nuo savęs. Pirmieji eis toliau, o antrieji klimps į savo iliuziją, kol joje paskęs arba kada nors susipratę panorės išsilaisvinti. Žmonės skirtingi, dėl to skirtingi ir jų ieškojimų keliai. Vienodų nebūna.

Tai reiškia, kad ir psichologui, ir astrologui, ir bet kuriam sielovadininkui svarbu matyti tikrumą, nes su kiekvienu žmogumi tenka dirbti skirtingais būdais. Netinka dirbti vadovaujantis vienu ar keliais išmoktais metodais, nes tada įklimpstama dogmoje, kuri tampa iliuzija.

Yra kelios svarbios taisyklės tiems, kurie dirba su kitais žmonėmis:

1. Kiekvienas specialistas privalo žinoti ir tinkamai įvertinti savo profesionalumo ribas ir realų savo dvasinį lygmenį, taip pat nuolatos tobulintis ir konsultuotis su geresniais už save specialistais. Jeigu matote, kad dirbant su tam tikrais žmonėmis Jūsų kompetencijos nepakanka, turėtumėte išlikti sąžiningi ir rasti drąsos nusiųsti tuos žmones pas jų lygmenį arba reikalą atitinkančios kompetencijos profesionalą. Astrologijos praktikoje ambicijos neleistinos, nes jos gali turėti sunkių pasekmių tiek specialistui, tiek pas jį atėjusiam žmogui. Būtina nepamiršti, kad kiekvieno specialisto profesionalumo ir susivokimo lygmuo skirtingas, taip pat skirtingas kiekvieno pas jį atėjusiojo dvasinis lygmuo, dėl to dvasinio kelio klausimais žemesnio dvasinio lygmens žmogui geriausiai gali padėti aukštesnio dvasinio lygmens žmogus, o ne atvirkščiai. Astrologija pirmiausia susijusi su sielų Keliais, todėl dvasiniame kelyje esantieji bet kuriuo atveju turėtų rinktis už juos plačiau matantį astrologą. Panašaus dvasinio lygmens žmonės gali padėti vienas kitam, jeigu nėra kitų galimybių, tačiau žemesnio dvasinio lygmens astrologas nepadės taip, kaip reikėtų, aukštesnio dvasinio lygmens žmogui.

2. Labiausiai padėsite žmonėms nagrinėdami su jais tas temas, kurias patys esate išgyvenę ir išsprendę su jomis susijusias problemas savo gyvenime. Jeigu dirbsite tais klausimais, kurių dar nesate išsprendę arba su kuriais dar praktiškai nesusidūrėte, būsite panašūs į dėstytoją, skaitantį paskaitą studentams iš jiems žinomos knygos. Kalbėdami apie tai, ko neišgyvenote, galite būti sausi, galimas teisuoliškas tonas arba netgi dogmatiškumas. Tada baiminsitės, kad Jums neužduotų klausimo, į kurį negalėsite atsakyti.

3. Svarbu emociškai neperimti sunkios žmogaus problemos, nes astrologo pareiga – ne jį užjausti ir guosti, o padėti rasti jos priežastį ir paskatinti ryžtis jos imtis – dirbti su savimi. Todėl tas, kuris su žmonėmis dirba tiesiogiai, turi mokėti nuraminti savo emocijas ir mintis, bet netapti abejingas. Vadinasi, reikia pačiam intensyviai ir nuosekliai dirbti su savimi, daryti praktikas ir melstis. Tai ir yra būtinoji darbo sauga, kasdienis apsivalymas prieš darbą, kiekvieną atėjusį žmogų ir po darbo. Labai vertinga ir mineralų terapija.

Kalbėjome, kad kiekvienas gyvena pagal savo supratimą. Tas supratimas gali keistis tiktai tada, kai žmogus to užsinori ir imasi. Kol jis sau ir jo būklė jam patinka, nepriima net išmintingiausių patarimų, negirdi perspėjimų, neieško pagalbos, nes ji atrodo nereikalinga. Dėl to ir sakoma: padėti galima tik tam, kuris jau suprato, kad jam reikia pagalbos, ir jos ieško, prašo. Astrologija padeda pamatyti problemos šaknis ir būdus, kaip jas išrauti, tačiau toliau pats žmogus turi tą problemą spręsti, o ne laukti, kad kiti ją stebuklingai pašalintų. Tai reiškia nuoseklų ir sistemingą darbą su savimi.

Taigi, netgi susidarius geriausiems tranzitiniams aspektams, joks astrologas negali būti užtikrintas, kad jie veiks žmogaus gyvenimą gerai, jeigu jam daugiau nei trisdešimt metų, bet jis dar nieko gero niekam nepadarė arba tuščiai leido laiką, tingi ir laukia saldainio, kurį kas nors turėtų išvynioti ir įdėti jam tiesiai į burną. Lygiai taip pat astrologas negali žinoti, kaip tiksliai gali pasireikšti prasti svarbių planetų tranzitiniai aspektai, kai žmogus rimtai dirba su savimi ir yra savo Kelyje. Vadinasi, bet kuris – ir geras, ir prastas – planetų poveikis tiesiogiai susijęs su žmogaus pasirinkimais ir jo turimu įdirbiu. Profesionalus astrologas per tą poveikį gali įžvelgti tiek žmogaus evoliucinius žingsnius, tiek atpažinti prasidedančią involiuciją. Tai ypač akivaizdu veikiant transsaturninių planetų ir Chirono tranzitiniams aspektams, taip pat tranzitiniams Rahu ir Ketu grįžus į savo vietą arba darant kvadratūrą su gimimo horoskopo planetomis. Deja, retas tenori girdėti apie savo chroniškas į involiuciją vedančias klaidas, todėl dažniausiai užsideda netikėjimo šarvus, padedančius pasislėpti ir dar labiau atsiriboti nuo svarbios problemos savyje pamatymo ir sprendimo taisant klaidas, kol dar tai įmanoma, nes kartais jau būna per vėlu.

Antropoteosofijoje išskiriami keturi pagrindiniai žmogaus sąmoningumo lygmenys: Aš kūnas, Aš jaučiantysis, Aš mąstantysis ir Aš siela. Tie lygmenys sąlyginiai, nes iš tiesų jų gerokai daugiau, tačiau jie savaime susiję su žmogaus mąstymu, pasaulėžiūra, gyvenimo būdu, tikslais ir prasmės supratimu. Jie bus išskiriami visoje knygoje, siekiant parodyti skirtingą tų pačių planetų temų realizavimą ir galimybes.

Žmogus gimsta be jokio lygmens, tačiau pradėdamas nuo pirmojo greičiau pasiekia paskutinį kartą turėtąjį. Taigi, pereinami visi lygmenys, lyg mokykloje pereinant į vis aukštesnę klasę. Tai ne karjera, kurios dvasiniuose pasauliuose nėra, bet yra eteriniuose, o žmogaus susivokimo lygmuo. Daug yra subtiliųjų pasaulių, kurie turi skirtingus vibracinius tembrus. Siela į Žemę ateina iš tam tikro pasaulio, todėl to pasaulio sąmoningumo lygmuo jai aukščiausias.

Kuo iš žemesnio pasaulio ateinama, tuo supratimas materialistiškesnis, dėl to teigiama, kad žmogus negali pasikeisti, o bet kokie dvasiniai dalykai laikomi niekais arba apgaudinėjimu. Taigi, materialistinė sąmonė – tai Aš kūnas pozicija, nesvarbu, koks intelektualus žmogus būtų. Jis įsitikinęs savo neklystamumu, o dėl savo problemų kaltais laiko kitus žmones arba aplinką, arba valdžią.

Aš jaučiantysis jau pamažu vis labiau pradeda suprasti, kad problemų priežastys gali būti ir jame, todėl ima jų ieškoti ir su tuo dirbti, kad pasikeistų. Jis jautrus viskam, kas su juo vyksta, gali mažiau ar daugiau aštriai reaguoti, todėl jam pirmiausia reikia spręsti santykių problemas, išmokti adekvačiai priimti save ir kitus, nieko nepervertinti ir nenuvertinti. Toks žmogus dažniausiai tampa kurios nors religijos ar dvasinės krypties sekėju, domisi dvasiniais dalykais, vadinasi, priima dvasios buvimą ir jos pirmenybę prieš materiją. Žinodamas apie darbo su savimi svarbą, radęs progą jis tuo užsiima, praktikuoja, meldžiasi, tačiau mieliau tai daro grupėse ar nuėjęs į maldos namus, rečiau vienas. Iš esmės tai dvasios vartotojo lygmuo, nes žmogus visu tuo užsiima norėdamas išspręsti tam tikras savo problemas, dėl to daugelis jas išsprendusiųjų nėra pasirengę eiti toliau dėl didėjančių reikalavimų. Taigi, jie gražiai ir pasiturinčiai gyvena, kartais nueina į dvasinius seminarus, vyksta į šventyklas, susitinka su dvasingais žmonėmis, kalbasi su panašiai mąstančiaisiais, bet jų asmeniniai, šeimos ir karjeros dalykai išlieka prioritetiniai. Tokie yra dauguma dvasios ieškotojų ir religijų sekėjų, taip pat vadovų ir šventikų.

Aš mąstantysis jau perėjo iki tol aprašytus etapus, todėl dėl savo problemų nieko nebekaltina, jas mato savyje ir dirba su savimi taip, kaip supranta. Šis žmogus sprendimus priima nemindžikuodamas, atsižvelgdamas ne į patogumus ar išorinius dalykus, o į savo sielos balsą. Darbas su savimi tampa jo gyvenimo būdu, todėl jis tai daro kasdien nuosekliai, sistemingai, nebeieškodamas draugijos, nes nebegali be to gyventi. Tokio žmogaus emocijos ir reakcijos, kaip ir mintys, rimsta, dėl to kartais tyloje jį pasiekia Dvasios impulsas ir gyvenimui bei darbams naują prasmę suteikia. Jis pažįsta save ir savo sielą myli, todėl į pasaulį žvelgia kitomis akimis ir aplink mato daugiau Gėrio nei Blogio. Šis žmogus pradeda tikėti, kad Blogį galima nušviesinti Gėriu, dėl to ima gyventi pasišviesdamas aukštaisiais idealais, kuriais tiki, vis dažniau aukoja savo patogumus, asmeninius ir šeimos dalykus dėl visuomeninių bei kolektyvinių reikalų ir nieko už tai nebeprašo, galų gale ir nebelaukia nieko iš kitų, tiesiog džiaugiasi galimybe dirbti žmonių labui. Jis atpažįsta savo Paskirtį, pradeda ją vykdyti ir atiduoda jai viską, dvasiniu keliu eina nebijodamas jo reikalavimų ir išbandymų, nes supranta jų prasmę savo sielos evoliucijai, taip pat atsakomybę už savo naujos kokybės energiją. Tokiu tampa vienas iš tūkstančio dvasios ieškotojų ir religijų atstovų.

Aš siela – tai tikrasis pašvęstasis, susivokusysis. Tokių žmonių Žemėje labai mažai, nes šis žmogus – nebe asmuo, jis – individualybė, kuri Didžiojo Kolektyvinio Kūno dalele jaučiasi. Jis savo Misiją žino ir ją vykdo į nieką nesižvalgydamas, viską jai aukodamas.

Iš viso to galima suprasti, kad kiekvienas žmogus individualiai, vadinasi, pagal savo vidinę kokybę dangaus kūnų energiją priima ir skirtingai tų pačių planetų ir žvaigždžių lygmenis įsisavina. Panagrinėkime tai.

Dangaus kūnų sampratos lygmenys

1. Astronominis lygmuo.

Tai materialistinė pasaulėžiūra, kai į dangaus kūnus žiūrima kaip į atitinkamos fizikinės būsenos ir cheminės sandaros objektus, kurie gali būti matomi įvairiais prietaisais, o parametrai ir ciklai apskaičiuojami. Dangaus kūnai laikomi negyvais, nors turi savo magnetinį ir gravitacinį laukus ir skleidžia elektromagnetinius virpesius.

Tokios pasaulėžiūros žmogui astrologija lieka pseudomoksline teorija arba pramanais. Tačiau kartais tokie žmonės, patyrę, kad tranzitiniai aspektai veikia, pradeda praktikuoti ekonominę ir prognostinę astrologiją, padedančią pasirinkti tinkamą laiką svarbiems reikalams ar verslui, arba naudojasi šio lygmens astrologų paslaugomis.

2. Buriamasis lygmuo.

Šiuo atveju žmogus galvoja arba yra įsitikinęs, kad dangaus kūnai, ypač planetos, fatališkai, vadinasi, neišvengiamai ir vienareikšmiškai veikia gamtos reiškinius, valstybių, tautų ir žmonių likimus, ir niekas negali to poveikio pakeisti. Tuomet astrologas, kuris iš tiesų turi būrėjo mentalitetą, tampa likimo lėmėju, kalbančiu Visagalio vardu ir uždedančiu fatališkos neišvengiamumo programos antspaudą ant visų savo pranašysčių, net jeigu jos nuskaitytos iš niekur. Jis tai daro įtaigiai, nes paprastai geresni būrėjai turi psichologinių gebėjimų, todėl tokios programos žmogui tiesiog įterpiamos į jo kurį nors subtilųjį kūną, o vėliau jis pats gali prisidėti prie pranašystės išsipildymo, t. y. pritraukti programos realizaciją nuolatos apie tai, ką išgirdo, galvodamas.

Toks požiūris būdingas visiems, pradedantiems domėtis astrologija arba jos mokytis, patyrus, kad aspektai tikrai veikia. Reakcijos į tai priklauso nuo „eureka“ patyrusiojo emocingumo ir intelekto. Jo laikosi ir savamoksliai, kurie nusipirkę kompiuterinę astrologinę programą ir keletą vadovėlių pradeda kitiems pamokslauti apie gyvenimą, tačiau nesupranta, kad bet koks prisilietimas prie sakralių dalykų – tokia ir yra astrologija – turi pasekmių, nes ten vyrauja griežtos taisyklės, pirmiausia reikalaujančios atsakomybės už ištartą Žodį. Deja,šie žmonės pamažu gali pasijusti dievukais, o tai sustabdo jų Kelią, jeigu gavę rimtų įspėjimų per įvykius neatsipeikėja.

Toks „astrologas“ retai pripažįsta Dievą, dažnai stengiasi apeiti tą klausimą, nesupranta maldos ir tikro vidinio darbo reikšmės bei vertės, menkai teišmano apie taisykles, kurias reikia žinoti įeinant į subtiliųjų energijų pasaulį, norint išlaikyti sveiką psichiką ir neprisikurti naujos sunkios karmos.

Kai kurie jų pasižymi aiškiaregyste, aiškiagirdyste ir pan., todėl iš tiesų pamato, kad planetos, žvaigždės ir visa tai, kas laikoma gamta, yra gyva. Šie žmonės gali regėti ir girdėti jų dvasias. Taigi, čia prasideda kalbėjimasis su medžiais, augalais, akmenimis, stichijomis, planetų valdovais ir pan., bet tai vyksta to žmogaus sąmonės lygmeniu. Jis tuo metu dar negali būti aukščiau nei Aš jaučiantysis sąmonės, nes jį veikia visos iliuzijos ir labai stiprus noras būti išskirtiniu.

3. Jausminis, jutiminis lygmuo.

Tai emocingas ir tiesmukas įsijautimas į vieną ar kitą planetą arba aspektą tuo lygmeniu, koks tuo metu atsiveria, ir tai laikoma aukščiausiąja tiesa. Tada nesunku rasti pasiteisinimų dėl to, ko nenorima matyti ar daryti. Šis požiūris artimas fatalistiniam, vadinasi, buriamajam, bet mažiau kategoriškas, daugiau susitaikantis, pateisinantis („taip jau yra“, „taip man skirta“). Jis būdingas emocingiems, kartais paranormalių sugebėjimų turintiems arba norintiems turėti astrologijos studentams. Jie į viską, vadinasi, ir pastabas reaguoja labai asmeniškai, emocingai. Galimi aiškiaregystės arba aiškiagirdystės fragmentai, tačiau žmogus dar nesugeba regimų simbolių skaityti ir atskirti savo regėjimo ar girdėjimo šaltinio.

Šiame lygmenyje einant toliau įsitvirtina poreikis ieškoti Dievo ir pradedama dirbti su savimi, bet dar nereguliariai. Jautresniam žmogui gamta ir visas kosmosas jau atrodo gyvi, dėl to jis irgi gali kalbėtis su medžiais, akmenimis, bandyti kreiptis į planetų valdovus, tačiau tai nebėra traktuojama taip tiesmukai kaip ankstesniame etape, bandoma ne priimti už gryną tiesą, o analizuoti. Tai taip pat Aš jaučiantysis lygmuo.Intelektualai dažniausiai šį etapą lyg savaime „peršoka“ ir patenka į ketvirtąjį.

4. Prognostinis vartotojiškasis lygmuo.

Toks lygmuo būdingas pasaulį labiau protu nei jausmais pažįstantiems žmonėms. Jie nesupranta, kaip galima jausti planetas. Emocingieji tame lygmenyje neužsilaiko, mieliau pereina į kitą – penktąjį lygmenį.

Šiame etape astrologija tampa pritaikomąja, prognostine: ieškoma patogių, saugių ir sėkmingų pozicijų. Likimo samprata tampa paslankesnė, nes tikima, kad žmogus, vadovaudamasis astrologo patarimais, pakreipdamas savo laivą reikiama kryptimi, gali išlaviruoti per bet kokias likimo audras. Tam lygmeniui būdinga ir pritaikomoji psichologija, kai psichologas mato, kodėl žmogui dabar kyla vienokių arba kitokių problemų, ir žino, kaip galima jam padėti. Todėl labai svarbu, kad ateityje psichologijos fakultetuose nors kiek laiko (dar geriau – bent trejus metus) būtų skiriama astropsichologijai, padedančiai giliau atpažinti žmogaus problemų priežastis. Žinoma, būtų gerai, kad psichologai pripažintų sielą kaip dieviškąją dalelę, taip patys nebesipainiotų ir žmonių nebepainiotų.

Taigi, yra astrologų, kurie užsiima prognostika ir astropsichologija, labiau tiki proto galybe nei Dvasios dalykais ir lieka tame lygmenyje visam laikui.

Šiuo lygmeniu dirba ir tie, kurie pabaigę astrologijos studijas supranta, kad jos reikia mokytis visą gyvenimą, todėl toliau studijuoja savarankiškai. Jie daug skaito, praktikuoja, t. y.dirba su žmonėmis, tačiau pradeda suprasti ir sielos Kelio į Dievą prasmę tam, kad iš tiesų būtų galima pažinti Save Tikrąjį ir rasti savo vietą gyvenime. Tai juos paskatina pasirinkti kurią nors dvasinę kryptį, nagrinėti dvasinius šaltinius, filosofiją, melstis ir atlikti dvasines praktikas, padedančias harmonizuotis ir susigrąžinti išsekusias po darbo su klientais jėgas.

Tokiems žmonėms tai, kas gamtoje yra gyva ir kas atrodo negyva, taip pat kosminiai objektai pradeda atsiskleisti kaip tam tikrą sąmonę turintys subjektai. Jie ima vis aiškiau suprasti įvairių religijų ir krypčių dievybių kilmę.

Šio astrologo prognozės praranda tiesmukumą, nes daug praktikuodamas jis pradeda matyti vis daugiau tos pačios situacijos išsprendimo variantų, galinčių veikti ateitį, be to, aiškiai pajunta vidinius stabdžius, kurie tampa tam tikru tabu, ką pas jį atėjusiajam galima sakyti, o ko – negalima. Jam nebereikia kalbėti apie astrologinių konsultacijų etiką kaip ankstesniuose etapuose, nes jo viduje ji tampa aiški. Toks žmogus ruošiasi pereiti iš Aš jaučiantysis lygmens į Aš mąstantysis lygmenį.

5. Mentalinis-struktūrinis lygmuo, arba astropsichologija ir senų mentalinių programų pamatymas bei darbas su jomis.

Šiame etape esantysis jau meta iššūkį jo Didenybei Likimui: matydamas savo senas mentalines programas, nusprendžia jas keisti kitomis, tinkamesnėmis.

Tokiam žmogui planetos ir jų aspektai reiškia ne neišvengiamybę, o duotybę, kurią galima ir reikia keisti, suprantant tos duotybės pirmines priežastis praeityje ir jas keičiant kitokiomis dabartyje. Taigi, jis įsitikinęs, kad žmogus gali ir turi atsisakyti tų ydų ir prisirišimų, per kuriuos turėjo problemų praeityje ir jie dabar tapo blogu įpročiu elgtis taip pat kaip anksčiau. Tai reiškia pataikavimą pasenusiems savo mąstymo modeliams, kurie atrodo labai saugūs ir praktiški, nes įprasti. Sunku atsikratyti įsisenėjusių įpročių, niekaip nenorinčių pasiduoti, todėl žmogus elgiasi kaip užstrigusi plokštelė. Karmos lengvėjimą rodo atsiradusi savybė pamatyti savo klaidas. Tai sukelia didžiulį vidinį skausmą dėl savo netobulumo, tačiau kartu tą skausmą lydi pasiryžimas keistis, kad ir kas nutiktų, priimto sprendimo laikytis, nebeatsikalbinėti, nieko nebeatidėlioti.

Taigi, ryžtingą sprendimą pasikeisti, sustiprintą skausmo dėl savo netobulumo, dabar turi lydėti valia. Štai toliau laukia sistemingas ir nuoseklus darbas, matant jo prasmę. Prasmė tapti geresniam, švaresniam motyvuoja, o prasmės nematymas anksčiau ar vėliau veda į aklavietę.

Užsiimant rimta savistaba, naudinga rašyti dienoraštį, pasižymėti tą informaciją, kuri gali padėti pamatyti pasikartojančių mąstymo modelių veikimą, savo reakcijas ir efektus. Tačiau dar svarbiau atpažinti savo savybę, palaikančią tuos modelius, ir su ja dirbti: vis atpažinti ir paleisti. Taip žmogus pradeda modeliuoti savo gyvenimą ir keistis.

Šio lygmens astrologas privalo pats užsiimti tokiu darbu ir būti jau pasiekęs tam tikrų rezultatų, kad galėtų padėti kitiems tuo kontekstu, akcentuodamas problemas ir paskatindamas keistis. Pamažu jam pradeda atsiverti situacijų schemos ir jų modeliavimo galimybės. Tai vadintina psichine ir mentaline alchemija. Jis nebeteikia tiesmukų prognozių, stengiasi išaiškinti žmogui situacijas per minėtąją prizmę ir atveria naujas keitimosi galimybes.

Toks astrologas dirba kaip psichoterapeutas, bet ne gydo vaistais, o sužadina žmoguje viltį, jo valią ir viduje slypinčias galimybes tam, kad šis galėtų įveikti visus savo minties programų sukurtus povandeninius rifus ir išplaukti į švarią jūrą, kartu pasimokyti iš gyvenimo teikiamų pamokų. Šį astrologą kasdien lydi dvasinės praktikos, savistaba ir maldos. Jis tai daro vis nuoširdžiau ir sąmoningiau. Dievas, jo supratimu, tampa tėvišku Vedliu, be kurio gyvenimas nebeįsivaizduojamas.

Tai Aš mąstantysis etape įsitvirtinęs astrologas. Tokiam žmogui planetos ir žvaigždės – tai astralinės dievybės, turinčios matomus kūnus. Jis kalbasi su akmenimis, medžiais, gamtos stichijomis ir gyventojais ne skatinamas smalsumo ar išskirtinumo, o kryptingai. Tai daro ne visi, nes ne visiems to reikia pagal savo Paskirtį.

6. Dvasios minties lygmuo.

Penktajame lygmenyje įtvirtinta samprata atsiskleidžia dar plačiau, nes žmogus, vis giliau pažindamas žmogiškųjų situacijų ir įvykių priežasčių – pasekmių linijas, pradeda pažinti planetų ir žvaigždžių veikimą bei nebylią jų kalbą. Jos ima įsileisti žmogų į savo pasaulį. Toks astrologas, matydamas planetų nužymėtas priežasčių – pasekmių linijas, išskiria tų linijų sankryžas, tampančias savotiškomis perėjimo zonomis iš vienos būsenos į kitą, kai įmanomi lemtingi pokyčiai ir giliausios transformacijos.

Ankstesniame etape mestas iššūkis likimui realizavosi, nes įvyko esminiai pokyčiai. Šis žmogus vis aiškiau mato, kaip kiekvienas žmogus kiekvieną minutę savo mintimis, žodžiais ir darbais kuriasi gerą arba blogą karmą, kaip pasinaudoja suteikiamomis galimybėmis arba jas praleidžia, arba daugeliui amžių jų atsisako. Dabar jis žino, kad nuo kiekvienos minutės priklauso, kas laukia po valandos, dienos ar metų, taip pat regi tai, ką galima ir reikia pakeisti, kaip ir tai, į ką kištis dar nevalia, dėl to jam dideliu skausmingu išbandymu tampa negalėjimas padėti ten, kur, atrodytų, tiek mažai tereikia, deja, žmogaus karma tokia sunki, kad šis net negali suprasti, kaip labai jam reikalinga pagalba.

Tai evoliucinė astrologija, vedanti į dvasios alchemiją, dar įvardijama antropoteosofine astrologija.

Dabar žmogui aišku, kodėl astrologija buvo vadinama šventąja sistema. Pagrindiniai astrologiniai teiginiai šiame etape įgyja begalę naujų variacijų ir atspalvių.

Toks žmogus kuria save iš naujo. Dabar jis gali būti visoks ir joks. Iš naujo sukūręs save, atlikdamas savo Paskirties, kurią dabar jau aiškiai žino, darbus, jis gali labai daug padėti kitiems, esantiems tame Kelyje, kurį pats nuėjo. Jo pagalba

neįkainojama, nes apvalęs save yra atviras dvasinei energijai, todėl ji veikia per jį ir tuos, kurie atsiduria šalia jo. Taip tas, kuris dar negali tokios energijos pasiekti, gauna jos per šį žmogų konsultacijoje ar, atrodo, tiesiog su juo kalbėdamas. Toji energija suveikia kaip Dvasios impulsas keistis arba atlikti tuo metu svarbius darbus. Astrologas išjudina žmogų iš sąstingio, bet toliau šis pats turi veikti, kad vėl neįklimptų į liūną, iš kurio buvo stebuklingai ištrauktas.

Tokio lygmens specialistas bet kuriuos įvykius traktuoja ne pagal materialaus pasaulio konkretybes, o pagal jų vertę sielos evoliucijos procese. Jis pažįsta savo ir mato kitų energiją, gerbia tai, kas sukurta materialiame plane, ir vis giliau įeina į Dvasios idealų pasaulį, todėl gyvena išlaikydamas materijos ir dvasios pusiausvyrą. Šis žmogus galėtų daug apie tai paaiškinti kitiems, tačiau paprastai kalba tiek, kiek kas gali jį girdėti, nepriima už kitus jokių sprendimų, bet aiškindamas situaciją tam, kuris nori išgirsti, priveda jį patį prie tinkamiausio sau sprendimo.

Tas, kuris save iš naujo sukuria, dvasinei kūrybai atviras. Jis dvasinę ugnį širdyje nešiojasi, dėl to tuos, kurie į jį kreipiasi, jos kibirkštimis apdovanoja, taip paskatina ir juos tą svarbiausią savo sielai darbą pradėti bei tampa ne tik psichoterapeutu, bet ir sielovadininku, dvasios vadovu.

Dievas tokiam žmogui yra visur, todėl jis sveikina Jį ir dėkoja už galimybę gyventi ir dirbti net sunkiausiomis savo gyvenimo minutėmis. Jo maldos prasmingos ir veikia aplinką, o medituodamas jis pažįsta įvairių vibracijų diapazonus, todėl juos skiria.

Tokiam žmogui planetos ir žvaigždės pradeda atverti savuosius dvasinius lygmenis. Širdyje jis jau girdi savo Amžinąjį Mokytoją ir šio etapo pabaigoje pereina į Aš siela poziciją.

7. Dvasinis lygmuo, arba kosminė astrologija.

Tai pašvęstųjų astrologija, kuriai įžanga buvo padaryta šeštajame etape. Ji atveria planetų, žvaigždžių ir galaktikų centrų šerdžių Esmę su visomis pasekmėmis. Toks žmogus mato šventosios astrologijos įtaką visiems dvasiniams mokymams ir religijoms, jų Dievų kilmei ir sampratai.

Jis žino, kad kiekviena siela, nusviesta į materijos pakraštį, turi išgyventi savąsias patirtis, nes to reikalauja evoliucija. Vieni gyvena, kad patenkintų savo poreikius, ir apie kitką negalvoja. Tie, kurie patiria savo ydų spaudimą, lyg žmonės, skęstantys jūroje, nori išsigelbėti. Siekiant iš tiesų išsigelbėti, noro nepakanka, reikia tikėti išsigelbėjimu ir imtis realių veiksmų, kad tai įvyktų. Kai kam pasiseka ir jis aptinka atplaukiantį rąstą ar ką nors panašaus, į kurį gali įsikibti, kad ilgiau išsilaikytų ant vandens. Yra plaustą turinčiųjų laivui nuskendus vandenyne. Tie, kurie neranda už ko įsikibti, kreipiasi į Aukščiausiąjį su viltimi ir Jo malonės tikisi. Žiūrėk, vėliau staiga jėgų antplūdį pajunta arba laivas atplaukia ir juos išgelbėja ir pan. Tie, kurie tiki ne Viešpačiu, o savo jėgomis, irgi gali išsigelbėti, jeigu tas jėgas sutelkia, o Viešpats yra jiems maloningas. Tie, kurie netiki nei Viešpačiu, nei savo jėgomis, dažniausiai nuskęsta.

Taigi, toks žmogus gali tapti išsigelbėjimu tiems, kurie realiai nori išsigelbėti iš savo nesupratimo, dėl to juo pasitiki ir patys daro viską, kas nuo jų priklauso, neatsikalbinėja ir netikrina gautų patarimų. Šis žmogus padeda nepasiklysti juo sekantiesiems, nes pats jau žino Kelią Namo.

Jeigu jis konsultuoja žmones, tai – reta galimybė sulaukti tokios pagalbos, kokios reikia ne Jūsų kūnui ar protui, o sielai. Todėl reikėtų ne pykti ant to žmogaus už jo pastabas ar teiginius, o įsiklausyti, nes kitą kartą galite nebeišgirsti. Negana to, jis nuolatos aplinkos negatyvo transformatoriumi dirba, dėl to šalia atsidūrusiųjų negatyvą, į išorę patekusį iš jų auros (bet ne iš čakrų, kurių problemos susijusios su žmogaus ydomis), taip pat prisiima, todėl juos savimi apvalo. Tačiau iš tikrųjų toks žmogus retai dirba su kitais tiesiogiai, nes turi nudirbti savo Paskirties darbus, kurių kiti, tokio potencialo neturintys, neatliks.

Daugelis nori žinoti savo Paskirtį, bet turėjote suprasti, kad ta Paskirtis keičiasi, priklausomai nuo žmogaus sielos evoliucijos lygmens.

Paskirtis – tai iš tiesų darbas, kurį siela atėjo į Žemę atlikti. Ji gali būti trejopa.

Iki I Kosminio Pašventimo žmogus privalo atlikti Paskirtį sau: išsigryninti bendravimo karmą su artimaisiais, vadinasi, tais, su kuriais jį suvedė gyvenimas. Svarbu atpažinti, kad problemų priežastis – savosios ydos, ir pradėti su jomis dirbti. Būtina harmonizuoti savo santykį į motiną, taip pat priimti save su visomis gerosiomis ir prastosiomis savybėmis. Vienas mokosi atleisti, kitas – neteisti arba galbūt pasakyti „ne“ ir pan.

Iki II Kosminio Pašventimo žmogus turi atlikti pareigą visuomenei. Tai dažniausiai susiję su karminėmis skolomis konkrečios krypties bendruomenėms, grupėms, tautai ir pan. Asmeninių, karjeros ir šeimos reikalų prioritetai turi blukti ir užleisti vietą visuomeniniams, kolektyviniams.

Po II Kosminio Pašventimo visiškai baigiama atlikti Paskirtis visuomenei ir pradedama vykdyti monados Paskirtis. Mažai Žemėje esančiųjų peržengia šią ribą.

Prieš pat III Kosminį Pašventimą ir toliau vykdoma Misija, kuri svarbi žmonijos arba pasaulio ateičiai. Tokių sielų Žemėje – vienetai.

Joks tradicinis horoskopas neparodys, kurią Paskirtį žmogus turi atlikti, kaip ir nenurodys jo Pašventimo laipsnio. Savaime suprantama, kad visi pradeda nuo tarpusavio santykių ir giminės reikalų. Vieni niekaip jų neišsprendžia ir į juos įklimpsta, kiti išsprendę džiaugiasi ir sustoja, kad galėtų ilgiau pasimėgauti. Todėl daugumai žmonių asmeniniai, karjeros ir giminės klausimai yra prioritetiniai, o visuomeniškumas sunkiai suprantamas arba proginis.

Geriausiai Paskirtį mato aprašytieji šeštojo ir septintojo lygmenų žmonės, tačiau retas jų tiesiogiai prasitars apie aukštesnę Paskirtį žmogui, kuris dar neatidirbo santykių karmos, kad jo nesupainiotų.

Karma neskuba blukti, todėl joks pirmokas negali per mėnesį tapti dvyliktoku, o studentas – profesoriumi. Jai apvalyti nuoseklus ir atsakingas darbas, nuoširdus pasišventimas ir tikėjimas savo Keliu bei jo vadovais, matant viso to gilią prasmę, būtini. Emocingas dramatizmas stabdo Kelią, dėl to svarbu nuraminti emocijas ir su jomis susijusius norus, troškimus, nes emocijos – tai kūno poreikių išlydžiai. Materialistiškas protas linkęs viską kritikuoti ir vertinti, o analitinis protas, suderintas su intuicija ir išgyventomis patirtimis, puikiu pagalbininku gali tapti. Mentalinės, vėliau dvasinės alchemijos ugnyje turi išdegti viskas, ko sielai nebereikia. Toji procedūra labai skausminga, tarsi per savaiminių mirčių virtinę pervedanti. Visa tai perėjęs žmogus gali labai pagelbėti, nes pats patyręs skausmą nesivadovauja tuščiu gailesčiu, bet  gailestinga jo širdis, suprantanti kito žmogaus skausmą iš širdies gelmės. Todėl jis skiria, kas skausmą tik imituoja, kas juo manipuliuoja, o kas iš tiesų kenčia.

Tas, kuris giliai kenčia, savo skausmu kitų nežeidžia ir visiems jo nerodo lyg dramatiškas aktorius. Jis kenčia tyliai, nors lūpos gali šypsotis, kad neišsiduotų, nes skausmas, kaip ir meilė, – vidiniai dalykai. Išoriškai jį reiškiantieji nori kitų dėmesio arba energijos, o viduje išgyvenantieji galėtų pasiieškoti reikiamo specialisto ir negalvoti, kad to netinka daryti. Savo alchemiją patyręs žmogus puikiai tokius dalykus supranta, dėl to gali padėti. Jis kitų žmonių niekaip nebevertina, nes jo širdis pilna kančioje išgryninto gailestingumo, nors gali atrodyti šaltas ir tiesmukas tiems, kurie bando juo žaisti. Jis supranta pasiklydusįjį, kuris nori rasti Kelią, taip pat mato, kada ieškojimas tikras, o kada žmogus tiktai žaidžia ieškantįjį, trokšdamas atrodyti išskirtinis arba savo malonumui. Tik toks žmogus žino, ar turi teisę šį kartą ištiesti ranką ir kaip geriau tai padaryti…