Apie senąsias šventvietes ir jų energiją

Lietuvos ir Latvijos teritorijoje, Kaliningrado srityje, Lenkijos šiaurinėje dalyje pilna buvusių šventviečių. Tokia nedidelėje teritorijoje sutelktų šventviečių gausa gali pasigirti nebent Graikija arba Indija. Tai akivaizdus dvasingos tautos buvimo ir gyvenimo ženklas.

Šios knygos autoriai nuoširdžiai dėkingi ir lenkia galvas prieš milžinišką darbą atlikusį istoriką V. Vaitkevičių, suieškojusį ir aprašiusį tas šventvietes savo knygose: „Alkai. Baltų šventviečių studija“ (14), „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ (15), „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ (16). Jo dėka tie žmonės, kurie domisi savo tautos kultūros ir dvasiniu paveldu, gauna nuorodų, ko ir kur ieškoti, o suradę – galimybę patirti tų vietų veikimą kiekvienas pagal savo intuityvųjį pasiruošimą. Vertinga būtų plačiau pamąstyti apie konkrečių vietų tarpusavio sąsajas ir sakralinę jų išdėstymo geometriją bendrame šalies kraštovaizdyje. Giliau pažinti siekiantiesiems praverstų panagrinėti tų šventviečių ir mitologinių, legendomis ir padavimais apipintų vietų ryšį. Žmonės, kuriems rūpi tautos kultūros ir dvasinis paveldas, lankydami senąsias šventvietes, jose tvarką palaikydami ir melsdamiesi, vėl suaktyvina virš jų tvyrančią energiją. Ten galima rasti įvairių klodų: nuo energiškai sunkių iki dvasinių. Buvo sakyta, kad Dvasia per žmogaus vidinę švarą ir vietos švaros palaikymą pasiekiama.

Štai čia reikėtų prisiminti, kad gamta neturi rankų, vadinasi, pati negali apsitvarkyti nuo nevalyvų žmonių atsainiai bet kur metamų šiukšlių. Šiukšlintojo sąmonė siaura ir lėkšta, todėl jį galima pamokyti to nedaryti. Taip elgiamasi su mažais vaikais pamačius faktą, taigi, galbūt ir jis kada nors užaugs ir susipras. Visgi svarbioje vietoje pastebėję šiukšlių nelaukite, kad kas nors kitas jas surinktų, patys to imkitės pagal galimybes arba talką organizuokite. Taip per priežiūros darbus savo Tėvynės žemei pasitarnausite. Dvasios sluoksnis tyras ir be galo skaistus. Jį kažkada savo širdies darbais pritraukė skaistūs, savo šaliai, tautai ir jos Dvasiai pasiaukoję žmonės ir tautos išminčiai. Beasmeniai, altruistiniai motyvai tą sluoksnį arčiau palaiko, savanaudiški – aukštyn nustumia. Svarbi ir vietovės fizinė švara, nes tikroji dvasinė energija į švarą mėgsta ateiti. Jeigu jos nėra – toji energija aukščiau pakyla, o nešvaroje žemosios būtybės ir elementalai žaidžia. Užakusiais šventais šaltinėliais patys žmonės turėtų pasirūpinti, valstybės paramos neieškoti, nes kol ją gaus, gali būti vėlu. Štai taip iš pirmo žvilgsnio visiems prieinama ir paprasta tarnystė sau pačiam, savo šeimai, giminei, gamtai ir šaliai gali atrodyti. Ne ypatingų misijų reikėtų ieškoti, o kiekvieną darbą mokytis atlikti kokybiškai ir nuoširdžiai, neskirstant jų į švarius ir nešvarius, nes jeigu žmogus to nesugeba, niekam jis netinka, juolab ypatingoms misijoms. Nuoširdžiai ir kokybiškai atliktas darbas, aukojamas savo tautai, jos Dvasiai ir Dievui, veiksminga žmogaus širdies malda gali tapti. To savo pavyzdžiu mokė kitus Pètros.

Ypač svarbu jaunimo švietimas. Tie mokytojai, kurie nuoširdžiai domisi Lietuvos kultūros ir dvasiniu paveldu, tiki Tautos Dvasia, mokyklose galėtų įkurti tų dalykų tyrinėjimo fakultatyvus. Tai būtų tarnystė savo Tautos Dvasiai ir ateičiai, taip pat didžiulė pagalba jaunajai kartai, apnarpliotai vartotojiškos ideologijos, atprantančiai bendrauti gyvai, nes patogiau techninėmis priemonėmis. Gal taip kai kurie iš jaunuolių atrastų naują gilesnę prasmę gyvenime. Dievas įvairiai kitų lūpomis į žmones prabyla ir kiekvieną dvasiškai budina.

Išminties lobyną rasite Sūduvos šviesuolio A. Kurtinaičio knygose. Įsiskaitykite į jas širdimi, o ne protu informacijos putas braukite. Šių knygų šaltinis – dieviškosios Visatos bibliotekos. Iš jų visa tikrybė ir nežemiškoji išmintis ateina. Jose – visa Žemės, joje gyvenusių rasių, tautų istorija ir viskas, kas vyko pasaulyje, iki mažiausių smulkmenų. Šis žmogus turėjo prieigą prie tų bibliotekų, todėl aprašė tai, ką laikė reikalinga. Savo menkai kam nors matomu, nes daugiau nematomu darbu jis padarė savo tautai daugiau negu dauguma ordinais ir medaliais apdovanotų mokslininkų ir politikų. Tas, kuris nenuilstamai dirba dėl savo tautos ir jos žmonių, medalių nesitiki, tačiau savo tautai pats yra kaip ordinas, kurį ji tinkamai vertinti turėtų. Žmonės, išminčių palikimą vertinantys, atsidėkoja jiems tą palikimą išsaugodami, puoselėdami ir jų išmintimi gyvenime naudojasi.

Žmogaus protas negali žinoti Visatos bibliotekose aprašytų dalykų, nes būdamas neramus visą gaunamą informaciją nedelsdamas savaip iškreipia. Kuo protas nešvaresnis, tuo priekabesnis, piktesnis, atmetantis tai, ko sau paaiškinti nepajėgia, kaip ir tai, kas jam nepatinka. Dabar atsiranda daug tų, kurie teigia su kitais pasauliais ir jų sąmone ar net pačiu Dievu kontaktuojantys, nors dauguma jų su arčiau esančiais žmonėmis susikalbėti nesugeba. Kyla elementarus klausimas: jeigu toks „pasiuntinys“ su šalia esančiaisiais nesusikalba, kaip jis gali tai padaryti su nematomais pasauliais ir juos teisingai suprasti? Nesunku kontaktuotojo tikrumą pagal jo proto ramybę atskirti, nes jeigu žmogus emocingas, o jo protas neramus, vadinasi, jo astralinis ir mentalinis kūnai nešvarūs, todėl ir gaunama informacija negali būti švari. Ramios emocijos ir ramus protas padeda neutraliai priimti tiek knygose pateiktą ar iš kito žmogaus išgirstą, tiek kitapusinę informaciją, taigi, ji neiškraipoma.

Taip jau yra, kad subtiliųjų energijų pasauliuose pagal energijos vibracijų suderinamumą bendradarbiaujama, todėl vibracija traukia panašią vibraciją. Tai reiškia, kad emocingas, savo minčių eigos ir proto nekontroliuojantis žmogus dėl savo energinės nešvaros gali bendradarbiauti tik su žemiausiais pasauliais, o ne su kitokiais, arba su savo protu kalbėtis, todėl tikrai nepajėgus Visatos bibliotekų, o juolab Dievo pasiekti. Visose tikrose sakralinėse mokyklose būsimieji adeptai pirmiausia privalo pažinti savo vidinę kokybę ir su ja dirbti, kad apsivalytų. Kol žmogus kitus dėl savo bėdų ir nelaimių kaltina, tol negali gauti rimtų praktikų ir užduočių, nes joms nepasiruošęs. Dėl tos priežasties visais laikais pasaulio išminčiai turėjo mažai tikrųjų mokinių. Susivokusiųjų laukė daugybė nematomų darbų, todėl laiką taupydami jie negalėjo jo skirti savimi patenkintiems, išskirtinio dėmesio ieškantiems vartotojams. Jie dirbo, kaip patys laikė reikalinga, su atsakomybę už savo veiksmus, žodžius ir mintis suprantančiaisiais. Tik rimtai pasirengę žmonės dvasinei energijai gali atsiverti ir lobiu savo tautai bei šaliai tapti. Taip pasiruošę jie virš senųjų šventyklų tvyrančią dvasinę energiją pajėgūs pritraukti, naują šventyklą pagal laikmečio dvasią pastatydami ir joje dirbdami.

Dabartiniame pasaulyje daug žaidimų Dvasios ieškotojais, todėl kalbame, kad nesipainiotumėte. Dvasios emanacija nesukelia euforijos, nes Dvasioje nėra emocijos, o euforija – emocinė būsena. Dvasiniai pasauliai ir Visatos bibliotekos veriasi nurimusio proto ir širdies vienovėje esančiam žmogui, kurio emocijos tyli. Jis jas tik kaip aktorius gali parodyti žmonėms prireikus, kad būtų tinkamai suprastas, ypač su emocingais ieškotojais bendraudamas, nes emocingas žmogus labiau supranta ne logikos, o emocijų kalbą. Dvasinė energija įveda į iškilmingą pilnatvės tylą, kurioje rasite ir meilę, ir sąmoningumą, ir laisvę.

Šventas vertybes žmonės paprastai ne logiškai mąstydami, o transcendentiniais, mistiškais būdais pažįsta. Taigi, šventumas nepažįstamas protu, visur konkrečių paaiškinimų ieškančiu. Įprasta, kad Dvasiai atviri žmonės daug šventų paslapčių žino ir savyje saugo, nes niekas be jų pačių nepajėgs tų paslapčių suprasti ir tinkamai panaudoti, kadangi šventumui ilgas pasiruošimas būtinas. Jie saugo jas nuo iškreipimo tylėdami arba net patys sunaikindami savo neįkainojamą palikimą, kuris gali būti neteisingai panaudotas. Tokie žmonės gali palikti kai kuriuos savo darbus ar raštus žinodami, kad ateis tie, kuriems jų reikės. Tačiau tai, kas svarbiausia, niekur neužrašoma, perduodama žodžiu, jeigu yra tai priimti pasiruošusiųjų. Jeigu tokių nėra – jie išsineša tai, kas nebuvo perduota, į tyrąsias erdves, kuriose visa išmintis gyvena, nes niekas niekur nedingsta.

Visais laikais kalbama apie okultines ir dvasines paslaptis, kurios yra sakralios, todėl tas, kuris jas žino, privalo jas saugoti ir neatskleisti be savo dvasinio mokytojo leidimo. Įprasta, kad žmogus, į tokias paslaptis pašvenčiamas, atitinkamą priesaiką duoda ir tylėti pasižada, nors ir kas nutiktų. Senovėje tie, kurie paslaptis išviešindavo, taip pat mokytojo ir jo mokymo išdavikai, pačiais žemiausiais žmonėmis būdavo laikomi, todėl tapdavo atstumtaisiais arba myriop būdavo pasmerkiami. Dabartiniame pasaulyje daug pašvęstųjų praktikų išviešinta ir netinkamai naudojama, todėl jos, užuot padėjusios, žmonių subtiliąsias sistemas sudarko, eterinių ir žemųjų pasaulių apvaldymus pritraukia.

Dvasiniam atsivėrimui reikalingas nuolatinis vidinis darbas, palaikantis minčių, žodžių ir darbų motyvų švarą, veikiantis visas žmogaus subtiliąsias sistemas, o iš tiesų tai reiškia, kad tam būtinas ypatingas pasiruošimas. Ne racionalus protas ir intelektinės savybės tą pasiruošimą lemia, o Tikėjimas savo Mokytoju, jo mokymu ir savo darbo prasme tiek geromis, tiek prastomis gyvenimo valandomis. Tik šitaip pasišventę dvasininkai ir Dvasios darbininkai formuojasi.

Dėl tokių didelių reikalavimų – prisiimti atsakomybę už savo vidinę švarą – rimti dvasiniai mokymai atrodo baugūs vartotojiškos mąstysenos žmogui, nes jis nesupranta jų prigimties ir reikalavimų prasmės. Vartotojui priimtinesni viską leidžiantys, rimto darbo nereikalaujantys, daug ir greitą rezultatą žadantys mokymai. Antropoteosofijoje aiškinta, kad tokių „mokymų“ kitapusiniai vadovai žmonių masių psichine, vadinasi, įvairiai sukeltų emocijų energija naudojasi, į savus energijos rezervuarus ją sutraukia. Tada nedidelį žmonių energijos procentą atmiešę su sava energija, tarsi narkotikas veikiančia, atgal pasiunčia. Iš čia kyla masinės euforijos ir ekstazės arba, atvirkščiai, agresija, poreikis griauti ar netgi žudyti. Energijai nustojus veikti, reikia naujos dozės. Jos negavus prasideda depresija ir panašūs dalykai. Stebėkite šias pigias manipuliacijas žmonių emocijų energija ir žaidimus atskirkite. Deja, daugeliui atsakomybės už save vengiančių žmonių, pasidavusių šaukiniui „Būk dabar“, negalvojančių apie pasekmes sielos ateičiai, paprasčiau pasiduoti tokių žaidimų iniciatoriams, negu atsiverti supratimui, skatinančiam iš esmės dirbti su savimi, keisti mąstymą, tapti atsakingam už savo gyvenimą.

Kalbame apie visa tai, kad giliau suprastumėte: statinio, šventovės ar bet kokio kito kūrinio energija tiesiogiai priklauso ne nuo ko nors kito, o nuo juos pastačiusio ar sukūrusio žmogaus vidinės energijos kokybės. Todėl dvasinei energijai atvirų statytojų šventyklos per amžius energijos nepraranda, nors ji ir pakyla į viršų, kai kurį laiką nėra tų, kurie jose tinkamai dirbtų, bet gali priartėti pagal ten dirbančiųjų kokybę. Dvasinės energijos neturinčių statytojų darbai inicijuoti egoistinių norų ką nors sukurti, tapti žinomiems ir pan. Noras – tai emocija, todėl jos persunkti žmonės eterinius ar žemesnių astralinių sluoksnių vadovus arba netgi žemąsias esybes gali prisitraukti. Dažnai tokie statiniai neturi bendros idėjos arba mėgdžiojama kitų idėja, todėl jų energija aktyviai aštri, emocinga, kaip ir kūrėjo. Tokiose šventyklose nėra dvasinės švaros ir aiškumo.

Taigi, jeigu norite statyti šventyklą, pirmiausia ne akmenis kaupkite ir jų didumu girkitės, o savo vidine kokybe pasirūpinkite. Statytojas turi adekvačiai save vertinti, savo silpnybes ir stiprybes matyti, po įvairiaspalviais karalienės Puikybės sijonais nelįsti ir neprisiskirti dar neturimų dvasinių lygmenų.

Kiekvienoje šventykloje yra švenčiausia vieta, į kurią turi teisę įeiti tik šventikas ir tie, kuriems pagal susitarimą leidžiama. Dažniausiai ji įrengiama už altoriaus arba kitoje nuo lankytojų paslėptoje šventyklos dalyje. Tai vieta, kurioje šventikas ar išminčius susikaupia ir meldžiasi dėl pačių svarbiausių visuotinių dalykų. Tai vieta, kurioje į jį savaip gali prabilti Dievas ir jis gali gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Senovėje buvo įprasta pokalbiui su Dievu pasirinkti kalno viršūnę. Kai kas kreipdavosi į Jį oloje arba girioje, kurios dėl ypatingų atsivėrimų šventomis būdavo vadinamos. Tie, kurie visa tai darydavo, tikėjo besąlygiškai. Tas Tikėjimas turi galingą stebuklus kuriančią jėgą. Tai reiškia, kad ne Dievas daro stebuklus, o Juo tikinčio žmogaus Tikėjimas. Tokios vietos, kaip ir tikinčių tuo, ką daro, žmonių gyvenamosios ir darbo vietos, labai ilgai skleidžia dvasinę jėgą.

Šventviečių gali būti įvairių. Jų grožis ir harmonija suteikia žmogaus protui estetinį pasitenkinimą ir nuramina. Kai kurios jų būdavo statomos geopatinėse vietose, vadinasi, energiškai stipriose, veikiančiose tiek pozityviai, tiek negatyviai. Akmenų statiniai, dolmenai, šventovės tos vietovės energiją harmonizuodavo, paskirstydavo platyn arba atlikdavo tik vieniems statytojams žinomą funkciją. Tai reiškia, kad vienaip joje gali dirbti savo vidinės energijos kokybę žinantis, kontroliuojantis ir dvasinei energijai atviras žmogus, kitaip ir, deja, daug bėdos aplinkai sukelti – savo gaivališkos energijos nevaldantis žmogus, nes įsitaisęs tokioje vietoje įsivaizduoja, kad visai Žemei padeda, o iš tiesų ją teršia, kadangi savo griaunančiosios jėgos nemato ir nepripažįsta.

Dabartiniai geomantai sutinka, kad Žemė – gyvas biologinis organizmas, todėl įvairios jos vietos skirtingą energiją skleidžia. Jie pripažįsta, kad ypač stipri energija tvyro Žemės plutos lūžių vietose, o Žemės tuštumos, požeminiai šaltiniai, upės, pelkės ir raistai veikia įvairiai. Geologai supranta, kad Žemės plutos mineraloginė ir geomorfologinė sandara daro įtaką augmenijai, gyvūnijai ir net žmonių elgesiui. Mokslui jau žinoma, kad Žemės plutos sandaros ir jos vidaus kokybė gali neigiamai veikti žmogaus organizmą, pvz., sukelti širdies sutrikimą, nemigą, nuovargį, abejingumą ir t. t. Kai kuriose vietose įprastas specifinis klimatas, greičiau genda prietaisai, mechanizmai, padidėja avaringumas. Jose gali išsitęsti arba pagreitėti laikas, galimi anomalijos, paranormalios būsenos, neprognozuojamas gyvūnų elgesys, klaidžiojimas nerandant ieškomos vietos. Kai kurios vietos – tai tarsi sankryžos tarp matomo žemiškojo ir plika akimi nematomo kitapusinio pasaulio su savomis anomalijomis.

Senosios tautos kurdavo šventvietes žynių parinktose vietose. Buvo mėgstamos upių santakos, deltos arba upės pradžia. Kalnas būdavo svarbi vieta ypatingiems ritualams ir ceremonijoms, o svarbiausios šventyklos statomos ant trijų ar septynių kalnų arba kalvų. Šventykla buvo žmonių šventoji Žemė, kurioje jie jausdavosi saugūs. Specifinėse vietose būdavo atliekamos įvairios specialios apeigos, todėl į vienas galėdavo eiti tiktai žyniai ir tie, kuriems būdavo suteikiamas leidimas, nes jos buvo uždaros, sakralios, o į kitas, viešesnes, bendruomenė rinkdavosi. Šventykloje būdavo vietų, kuriose žmonės galėdavo atsigauti fiziškai, psichiškai, protiškai ir dvasiškai.

Įmelstose šventvietėse arba stipriose Žemės vietose tarsi dingsta laikas ir prasitęsia erdvė. Vienur laikas pralekia neįprastai greitai, kitur – tiesiog išsitęsia. Žmogaus subtiliosios sistemos tokiose vietose apvalymą patiria, todėl įprasta, kad tų vietų energija tai, kas jame arčiausia, į paviršių sukelia: vieniems sukyla visas vidinis negatyvumas, o kitiems atsiveria paslėptas gerumas, vienų mintys sukyla lyg širšių spiečius, o kitų jos visai nutyla. Tai reiškia, kad žmonės skirtingai į tokias vietas reaguoja. Jose esantieji gali išgyventi įvairių potyrių ir atsivėrimų, priklausomai nuo vidinio pasiruošimo. Tose vietose neįprastai ir nenuspėjamai elgiasi ir stichijos: dažniausiai jos tiesiogiai reaguoja į susirinkusius žmones arba tai, kas jose daroma. Ten įvairių fenomenų ir anomalijų gali nutikti, todėl visokiems stebuklams turėtų būti pasirengę sąmoningai į šias vietas išsiruošusieji.

Kiekviena tokia vieta turi nematomų saugotojų, todėl vienus žmones ji prisileidžia, kitų – ne. Taigi, vieni lengvai į ją patenka, o kiti gali net pamiršti, kur vyksta, klaidžioti arba išoriniams trukdžiams pasiduoti.

Šventviečių tyrinėtojas D. Gromovas (17) jas skirsto pagal paskirtį į tokias grupes:

1. Konsoliduojamosios šventvietės. Aplink įkurtą šventvietę pradeda telktis ją aptarnaujantys žmonės ir taip formuojasi gyvenvietė. Tokiose vietose vėliau kuriasi miestai.
2. Meditacinės šventvietės. Tai Vartai pas Dievą. Jose gyveno ir dirbo pasišventę Dvasiai žmonės arba ilgą laiką buvo šventykla. Tai ilgalaikė ir stabili dvasinės energijos buvimo vieta, kurią jaučia apsivalę žmonės. Įprasta, kad istorijos apie tos vietos žmones ir dalykus vėliau perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas.
3. Bendravimui skirtos šventvietės. Tai šventorius su pastatu arba be jo, kuriame vykdavo bendruomeninės apeigos, šventės, susitikimai, atlaidai ir t. t.
4. Protektorinės šventvietės. Tokias vietas globoja tam tikros dievybės arba šventasis.
5. Gydomosios šventvietės. Šiose vietose galimi stebuklingi pasveikimai, dažniausiai siejami su dievybių apsireiškimais (Lurdas, Fatima ir kt.).
6. Iniciacijų šventvietės. Tai ypatingų dvasinių iniciacijų – pašventimų vietos. Paprastai jos būdavo uždaros nekviestiesiems.

Ypatingos pasaulio vietos, pavyzdžiui, Olimpo kalnas Graikijoje, Kailašo kalnas Himalajuose, Ararato kalnas Kaukaze ir kt., minimos įvairių tautų tautosakoje ir jų dvasiniuose tekstuose.

Lietuvių liaudies sakmės ir padavimai išduoda daugybę šventų vietų, akmenų, šaltinėlių ir medžių. Juose galima rasti užuominų apie įvairias apeigas ir aukas, kurias būtina aukoti tas apeigas atliekant.

Akmenys – vieni stipriausių energijos ir informacijos kaupiklių. Jie – tarsi gamtos biblioteka, kurios knygas skaito tokiam skaitymui savo širdį paruošusieji. Apie tai kalbėta A. Ilgevičienės ir P. Ilgevičiaus knygoje „Lauko akmenys“ (4).

Ritualiniai akmenys – tai kosminės antenos, turinčios platų bangų diapazoną, tačiau tiktai nuo paties žmogaus vidinio pasiruošimo priklauso, kurią stotį jis pagaus. Tas, kuris prašys akmens, kaip pasakų džino, norų išsipildymo (žmonos, daikto ar kt.), su žemiausio diapazono stotimis kalbėsis, todėl primityviems burtams, kuriais žemosios dvasios pasirūpina, galingą anteną naudos. Deja, būtent taip akmenų galią naudojo paskutiniai pagonys. Šitaip jie apsunkino ir užteršė jų sąmonę, todėl daugelis dabar iš žemės iškastų ritualinių akmenų apvalymo prašosi.

Yra akmenų, kuriuos patys žyniai įkasė žinodami, kad priešas puls ir šventyklą išniekins, taip juos amžiams paslėpė ir išgelbėjo nuo sunaikinimo. Tokie akmenys gali pasiprašyti iškeliami, jeigu tinkamas žmogus šalia jų buvimo vietos apsigyvena.

Yra tokių akmenų, kurių nereikia iš žemės iškasti, nes jie specialiai įkasti, kad būtų požeminio energinio susisiekimo su kitomis stipriomis Žemės vietomis ar šventyklomis tinklo dalis. Yra ir tokių, į kuriuos sunkios programos įdėtos, todėl juos iškasus gali prasidėti bėdos kasėjams ir vietai, kurioje tie akmenys yra.

Žemėje daug sakralinių statinių. Vienur tai – piramidės, kitur – tiesiog didelių akmenų statiniai. Tiek vieni, tiek kiti buvo statomi tiksliai vadovaujantis išminčių nurodymais. Vadinasi, siekiant pastatyti sakralinį statinį, nepakanka gerų architektūrinių sprendimų ir uolių darbininkų. Tam, kad tie sakraliniai daugiafunkciai statiniai veiktų, būtina, kad jų energine kokybe rūpintųsi Dvasios ugnį savo širdyje turintys, kaip supratote, savo vidinę kokybę išgryninę susivokusieji. Toji Dvasios ugnis ir tampa magnetu, pritraukiančiu kosminę Dvasios pasaulių ugnį. Tada vieta tampa galinga kosmine antena ir apvalančia transformatorine šaliai, kurioje statinys pastatytas, o kartais ir didesniems Žemės plotams. Tie, kurie tokius statinius statė ir stato, žino, ką daro, o kiti gali spėlioti kaip tinkami. Taip pastatyti statiniai veikia ir subtiliuosius planus tūkstantmečiais, net jeigu fiziniame plane nugriaunami. Taigi, sakralinių statinių iš lauko akmenų poveikio efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo jų pagrindinio statytojo ir iniciatoriaus, prisiimančio visą atsakomybę už jų veikimą, vidinės energijos kokybės ir dvasinio potencialo buvimo arba nebuvimo.

Paprastai bet kurie sakraliniai akmenų statiniai pradedami statyti tiksliai astrologiškai parinktu laiku, kuris tinkamiausias jų numatytai funkcijai atlikti. Taigi, iniciatorius žino, ką stato, kodėl stato ir kaip tai veiks. Maldos svarbios mažiausiai tris paras prieš statybos darbus ir juos užbaigus, taip pat vykstant statyboms. Tvarka, tyla ir švara – svarbūs reikalavimai visiems statytojams ir jų pagalbininkams, nes akmenys mėgsta tylą, o esant triukšmui tampa dar sunkesni. Technika nenaudojama arba naudojama minimaliai, dažniau taikomi senoviniai metodai, kad vietovėje būtų mažiau triukšmo ir chaoso. Tuščio kalbėjimo ir riksmų neturi būti. Svarbu visus darbus numatyti iš anksto ir kasdien su pagalbininkais juos aptarti, pasiskirstyti, kas ką darys, kad visiems būtų aišku. Taip pat būtina iš anksto viskuo pasirūpinti, nes reikia dirbti tiksliai ir jokiu būdu darbų nevilkinti. Skubėti nevalia, tačiau ir delsti negalima. Viso proceso metu turi vyrauti rimtis, susikaupimas ir besąlygiškai vykdomi vyriausiojo statytojo nurodymai.

Statinį pastačius, pagrindiniai statytojai meldžiasi 40 dienų ir ugnį prie jo kursto. Tam, kad statinys į darbą įsijungtų, šalia jo susivokęs žmogus ne mažiau kaip trejus metus turėtų melstis. Taigi, kaip minėta, nepakanka statinį pastatyti, reikia jį toliau prižiūrėti: kalbėti maldas ir ugnimi aprūpinti, nes kitaip jis, nors ir gražios architektūros, energiškai liks tuščias. Tik po dvylikos metų nuolatinio dvasinio darbo šalia statinių ir su jais ta vieta šventykla gali būti garbingai pavadinta dėl atsiradusio jos dvasinio veikimo su sąlyga, kad su ja dirbs dvasinę energiją turintis žmogus. Todėl daug gali atsirasti tų, kurie sakosi šventyklą ar bažnyčią pastatę, tačiau tikrąja šventykla ji tampa tiktai tada, kai dvasinės energijos turėtojas, dar Žemėje būdamas, dvasinę energiją iš aukštųjų sluoksnių savomis pastangomis ir pasišventimu pritraukia. Dabar tokių mažai. Štai kaip kuriamos dvasinį potencialą turinčios vietos.

Iš tiesų žemiškoji šventovė per atsidavusius Dvasios darbams žmones savo jėgą įgyja tik tada, kai tie žmonės ar vienas žmogus savo atsidavimu kitų labui ir gyvuoju, vadinasi, savo iškentėtu Tikėjimu nematomą dvasinę šventovę virš žemiškosios sukuria. Todėl senovėje daug šventųjų ne keliaudavo, o savoje vienoje vietoje likdavo. Dabar į jų gyventas vietas piligrimai traukia, kad prie Dvasios Šaltinio, per tą vietą srūvančio, priglustų lyg prie gaivaus šaltinio dykumoje. Visgi buvo ir keliaujančių šventųjų, kurių keliais taip pat piligrimai eina. Taigi, joks laikas nesunaikina Dvasios jėgos, nors sugriauna bet kokius mūrus ar net sutrupina akmenis. Taip pasitvirtina suprantantiesiems aiški tiesa: Dvasia stipresnė už viską, nes ji yra pirminė.

Senosios šventvietės bunda, bundant Tautos Dvasiai. Tautos Dvasia bunda, įsikūnijant joje sieloms, pasiryžusioms dirbti ir aukotis dėl kitų žmonių, tautos ir jos Dvasios. Šitaip vyksta tautos dvasinis prisikėlimas. Tautai bundant, vis nauji jos prikėlėjai ir sergėtojai ateina. Tada ir senosios šventvietės bunda, lyg nejučia savus prikėlėjus prisikviesdamos. Tinkamam žmogui į jas atėjus, akmenys tarsi iš po žemių pradeda kilti. Tai ženklas, kad vieta priėmė savo prikėlėją. Jam atėjus, renkasi tos vietos sergėtojai, kurie prižiūrės ir puoselės šventovę prikėlėjui į subtiliuosius planus pasitraukus. Kuo supratingesni visų lygmenų šventųjų vietų prikėlėjai ir sergėtojai, tuo stipresnė taps Tautos Dvasia.

Tautos Dvasia – tai visų joje gyvenusių išminčių potencialas. Tai galingas magnetas, laikantis dvasingus žmones savoje šalyje ir skatinantis juos dirbti tautos labui. Ji vėl prisikviečia sielą girdinčius, tačiau jau į svečias šalis išvykusiuosius namo.

Šventviečių ir šventųjų vandenų valymas švarą ir harmoniją Žemėje sukuria. Žmonių nuoširdi malda, meilė savo šaliai ir siekis jai pasitarnauti gerąsias dvasias pritraukia, o Tamsiui tarnaujančias ir su žmonėmis žaidžiančias – atitolina.

Tie, kurie keliauja po senąsias šventvietes kaip turistai ir nėra pasiruošę nė piršto pajudinti, jas jaukia, dėl to kai kurios sakralinės vietos tokių žmonių neprisileidžia arba juos vos atėjusius išstumia, o šie nepatogiai pasijutę muistosi ir skuba išvykti. Nenori tokie Dvasios vartotojai girdėti: tam, kad sakralinė vieta atsivertų, vertinga atnešti auką iš savo vietos, o ne iš tos pačios pakėlus akmenėlį ant altoriaus padėti. Auka laikoma tai, kas žmogui svarbu ir brangu, o ne tai, kas jam nevertinga ar ką norisi išmesti.

Todėl į svečią šalį važiuodami gintarėlių galite pasiimti. Jie – Lietuvos auksas ir deimantai, nes juose – mūsų Tautos Dvasios jėga. Šventoms vietoms reikalingiausia ugnis, sąmoningai, su meile žmogaus įkurta. Tai reiškia, kad praverstų atsinešti ir uždegti žvakelę, jeigu toje vietoje taip daroma. Jeigu ten nėra kur ugniai degti, nedekite, nes pas ką nors į svečius atėjus netinka savas taisykles primesti, reikia gerbti šeimininkų nustatytąsias. Būtina atsiklausti ir dėl fotografavimo, nes fotoaparatų blykstės gali būti nemalonios ir trukdyti tiems, kurie meldžiasi. Į šventyklas žmonės renkasi ne fotografuotis, o melstis.

Nepamirškite dar vieno dalyko: žvakelės vertingos tol, kol dega, sudegusios tampa šiukšlėmis, todėl svarbu, kad kas nors vėliau ateitų į tą vietą ir jas surinktų. Jeigu tai vieta, kurioje gyvena tie, kurie ja rūpinasi, galite jiems paaukoti pinigų, kad vėliau už juos nupirktų to, ko tai vietai reikia, ar juos tvarkymo išlaidoms panaudotų. Dvasios ieškantis žmogus turi suvokti: netinka parazituoti iš kito darbo ir energijos. Auka – tai prisidėjimas savo uždirbtų pinigų energija prie bendrų šventyklos darbų. Ieškotojas savos ir svetimos energijos pusiausvyros dėsnį turėtų suprasti ir taikyti savo gyvenime, kad kitų neišnaudotų ir pats nebūtų kieno nors išnaudojamas.

K. Antarova teigė, kad žinojimas – tai darymas. Vadinasi, tas, kuris žino, bet nedaro, iš tiesų nežino, nes jo žinojimas nepatikrintas praktiškai. Tikrasis darymas – ne proginis, o nuolatinis darymas. Tuščias darymas, jeigu kas nors kitas varo žmogų daryti arba jis atlieka darbus nekokybiškai. Tai reiškia, kad gilėjantis tarnystės supratimas priklauso nuo darymo nuoširdumo ir kokybės, nes niekas dar neišmoko tarnystės nieko nedarydamas.