Apie mineralų terapeutus

Iš viso to, kas išdėstyta, turėtumėte suprasti, kad mineralų terapijai, kaip ir bet kokiai kitai specialybei, reikalingas pašaukimas. Be meilės dalykui ir žmonėms jis neįmanomas.

Mineralų terapija – kompleksinė specialybė, nes norint tinkamai dirbti neužtenka išmokti vieną kitą metodiką. Geriausiu atveju žmogus tada dirbs kaip slaugytojas, savais būdais siekiantis palengvinti kito žmogaus skausmą ir kančią.

Mineralų terapeutas privalo žinoti ne tik mineralų, su kuriais dirba, savybes, bet ir galimą jų šalutinį poveikį. Dar jis turi susigaudyti psichoterapijoje, kad galėtų padėti žmogui suvokti problemos priežastis. To negana: jam gali tekti dirbti ir sielovadininko darbą, t. y. sužadinti žmogaus gėrį, viltį, paskatinti jį dirbti su savo ydomis ir atkurti pažeistą ryšį su Kūrėju.

Tai aukšti reikalavimai, kuriuos gali atitikti tik realiai ir nuosekliai su savimi dirbantis žmogus. Jeigu jis to nedarys arba darys menkai, nesugebės tinkamai padėti žmogui, nes negali padėti kitam tas, kas pats neturi vidinės pusiausvyros. Todėl ne išimtis atvejai, kai nesivaldantis, nedirbantis su savimi gyduolis pradeda naudotis savo švaresnių žmonių energija ir stengiasi įvairiais būdais juos prie savęs pririšti.

Tik savo vidinės energijos kokybę žinantis ir ją kryptingai kontroliuojantis žmogus gali išvesti žmogų iš tamsaus akligatvio į dienos šviesą, parodyti jam tikrąsias problemos priežastis, glūdinčias jame pačiame, ir suteikti impulsą su tomis priežastimis dirbti. Savęs nepažįstantis arba save pervertinantis terapeutas, atlikęs reikalingą seansą, paleidžia žmogų. Jis nieko neaiškina apie problemą suformavusią priežastį. Tik tas gali padėti kitam, kuris išmoko padėti sau.

Jeigu terapeutas netiki Kūrėju arba nesupranta tikrosios maldos reikšmės, jis niekaip nesusies ligos ar problemos su pažeistu sielos ryšiu su Kūrėju, todėl dirbs tik su žmogaus kūnu arba emocine būkle ir jo pagalba bus laikina. Toks gyduolis užsitikrins, kad turi pastovų lankytoją, garantuojantį jam pragyvenimo šaltinį. Tas, kuris pats suprato ir patyrė maldos reikšmę gyvenimo sėkmei ir sveikatai, būtinai kalbės apie tai žmogui, ragins jį siekti dvasios ir savarankiškumo, todėl nepririš prie savęs. Tai reiškia, kad mineralų terapeutas privalo skatinti žmogaus ryšį su Kūrėju, nes tiktai tas ryšys suteikia savarankiškumą, išlaisvina iš priklausomybės nuo terapeuto. Nėra valstybės pripažintos institucijos, galinčios nustatyti įvairių krypčių, susijusių su energijos fenomenais, specialistų kvalifikaciją, todėl nemažai yra tų, kurie suteikia sau geidžiamą kvalifikaciją patys, pasivadina tokiu vardu, koks patinka. Būtent todėl tiek daug visame pasaulyje su kitų pasaulių sąmone susijusiose srityse šarlatanizmo. Apsišaukėlių profanų gretos didėja, todėl rimtai dirbantieji pradeda trauktis į pašalį, nes neturi jie nei laiko, nei energijos tuščiai įrodinėti kitiems savo tikrumo. Tačiau žmonės, kuriems karma leidžia rasti tikrumą, tokius būtinai

susiranda. Šitaip žinia apie grynuolius sklinda iš lūpų į lūpas, o ne per žiniasklaidos priemones ar pramoginius renginius.

Visa tai pamažu veda prie to, kad viename valstybės pripažintų universitetų turėtų atsirasti nepaaiškinamų reiškinių fakultetas, kuriame dirbtų stabilios psichikos, plataus matymo savo srities specialistai, išmanantys okultines tiesas. Į jį turėtų būti priimami žmonės, baigę kokius nors mokslus arba vyresni nei 25 metų, jau turintys mokymosi ir darbo patirties. Pirmaisiais metais tiktų mokytis etikos, moralės, savidisciplinos ir pagrindinių dalykų, iš ko sudarytas žmogus, padedančių studentams geriau pažinti save, taip pat susipažinti su esminiais Visatos principais ir jos energijos dėsniais. Būtinai reikėtų įtraukti ir nuolatinį darbą su savimi. Tas, kuris nenori dirbti su savimi, neturėtų būti perkeliamas į kitą kursą. Antrame kurse galėtų būti paskirstomos specializacijos, pabrėžiama ne magija, sidhų atsivėrimas, būrimai, mediumizmas ar spiritizmas, o pasirinkto mokslo dalykai. Toks mokymasis turėtų trukti nuo 5 iki 7 metų. Sistemingai, tolygiai dirbant su savimi pateikiama medžiaga, žmogui savaime atsivertų tai ir tiek, kiek jam natūraliai gali atsiverti, todėl jo psichika liktų stabili, suvokimas tikras.

Prastas mineralų terapeutas:

• nepažįsta akmenų arba žino tik keletą, kuriuos siūlo visiems, taip pat skelbia, kad natūralūs ir sintetiniai akmenys veikia lygiai taip pat, todėl nesvarbu, ar akmuo kaip nors paveiktas, t. y. dažytas, apšvitintas, ar sintetinis, ar tikras;
• naudojasi viena arba keliomis knygelėmis apie akmenis, todėl jo sprendimai labai kategoriški;
• pasitiki tik savo virgulėmis arba svambaliuku ir skirsto viską paprastai: tinka – netinka, geras – blogas ir pan.;
• taiko tik vieną arba kelias išmoktas metodikas, o kitas laiko neteisingomis arba neigia tai, ko nežino ar nesupranta;
• stengiasi pririšti klientą prie savęs, todėl neugdo jo savarankiškumo, nepadeda mokytis išgirsti save ir pačiam pasirinkti akmenis, vis kiša savo paslaugas ir patarimus;
• primeta žmogui sprendimus, jį programuoja arba viską atlieka už jį ir neskatina dirbti su savimi;
• nesilaiko bendravimo ir darbo etikos.

Įprasta, kad žmogus, įkėlęs koją į mineralų karalystę, pradeda kalbėtis su akmenimis. Taip nutinka visiems, giliau įnirusiems. Pradžioje tai kaip žaidimas, tačiau vėliau, tam žaidimui užsitęsus, galimos sunkios pasekmės, prisitraukiama žemųjų sluoksnių esybė, prisistatanti tuo, kuo žmogus tiki. Kuo jis kategoriškesnis, kuo aktyvesnės nerealizuotos savirealizacijos ambicijos, ypač vyresniame amžiuje, tuo didesnė tikimybė tokią esybę prisitraukti. Apie tai kalbėta knygos „Antropoteo-

sofija“ III tome (1). Tokio „specialisto“ klientas patenka į užburtą ratą ir klimpsta vis giliau. Jis atiduoda ir savo energiją, ir lėšas, nes toji esybė maitinasi jo psichine, vadinasi, emocijų energija.

Taigi, prastas terapeutas – tai neišmanėlis, vaidinantis arba įsivaizduojantis, kad išmano daugiau už kitus.

Geras mineralų terapeutas:

• pažįsta savo vidinę energiją ir moka su ja tvarkytis, nuolatos sistemingai dirba su savimi, gerbia gamtą ir kitus žmones;
• pradžioje pažįsta 20, vėliau 30, dar vėliau 50 ar 70 ir daugiau mineralų, yra ištyręs ir žino jų savybes, galimą šalutinį poveikį, tačiau nuolatos toliau studijuoja ir praktikuoja;
• žino pagrindinius kosminius principus ir dėsningumus, išmano sakralines tiesas; tas žinojimas savaime tampa jo darbo etikos kodeksu;
• kasdien metodiškai ir sistemingai palaiko ryšį su Kūrėju maldomis ir meditacijomis, todėl girdi širdyje savo Dvasinį Vedlį ir turi vidinį žinojimą;
• prisiima atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, yra sąžiningas, kantrus, atlikęs vidinį pasirinkimą;
• inicijuoja žmogaus sprendimą, tačiau už jį nesirenka;
• skatina žmogaus pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, širdies atsivėrimą ir sąmonėjimo procesą;
• žino daug metodikų, tačiau nė prie vienos nebeprisiriša, sugeba parinkti konkrečiam atvejui tinkamą.

Geram mineralų terapeutui nebereikalingos virgulės ar svambaliukai, vadinasi, papildomos priemonės, nes jis pats tampa laidininku. Toks žino: kai žmogui suteikiama galimybė akmenis išsirinkti pačiam, jis pradeda labiau pasitikėti savimi ir natūraliai mokosi atsiverti. Be to atskyrimas neįmanomas.

Taigi, geras mineralų terapeutas, kaip žyniui pritinka, darbo etikos laikosi. Žynys jokių darbų nepradeda savo vidinio vadovo, širdyje budinčio, neatsiklausęs. Todėl prieš pagalbą suteikdamas būtinai jo paklausia, ar galima padėti, ar ne ir kaip. Leidimo negavęs, žmogui pagalbos nesiūlo arba tiesiog paragina melstis.

Jeigu leidimas gautas, jis kreipiasi į ligonio vidinį vadovą, ar šis duoda leidimą padėti, nes galimybę padėti lemia karma, todėl visaip gali nutikti.

Leidimą gavęs, jeigu mineralus gydymui naudoja, jis į mineralų karalystės valdovą ir į konkretaus mineralo sąmonę kreipiasi.

Štai tik tuomet galima imtis darbo, ne anksčiau. Kiekvienas mineralų terapeutas turėtų taip elgtis, nes tokia yra šio darbo etika. Jeigu kitiems padėti susiruošusysis savo širdies negirdi, negali jis būti tinkamu pagalbininku, vadinasi, tol turi melstis, praktikuoti, medituoti ir pasirinktą tarnystę atlikti, kol savo širdį išgirs.

Apie žmogaus vientisumą ir sisteminį gydymą

XX a. pabaiga atvėrė, o XXI a. atvers dar daugiau paslapčių, kurios niekais gali paversti daugybę kategoriškų, vien racionaliu protu pasitikinčių mokslininkų disertacijų, monografijų ir teiginių. Jau dabar mokslo pasaulyje daugėja tų, kurie pripažįsta, kad Bendroji sąmonė veikia viską, kas regima ir dar neregima. Kategoriškųjų mokslininkų laikas baigiasi. Ateina kitaip mąstančios naujos kartos, kurios kurs ateitį.

Kintantys laiko ritmai reikalauja kitokio, platesnio požiūrio žmonijai stovint ant naujo savo vystymosi slenksčio, vedančio į kitą apviją, todėl tie, kurie keistis bus pasiruošę, eis, o nepasiruošusieji atsiliks. Tai reiškia, kad visos religijos, savo patogumui apaugusios dogmomis, bendradarbiaudamos su mokslu, pačios turės savo Tikėjimo objekto – Dievo – sampratą giliau suvokti ir sekėjams aiškinti. Visų religijų vadovai savaip naudojasi pagrindinėmis okultinėmis tiesomis ir simboliais, žino sakralines taisykles ir principus, todėl tuščios jų tarpusavio konfrontacijos ir neigimas tų dalykų, kuriuos patys taiko.

Humanistas, filosofas neoplatonikas, astrologas ir hermetikas, Florencijos universiteto profesorius Marsilijus Fičinas (1433–1499 m.) kalbėjo apie Visuotinę religiją, atsirasiančią religijoms susivienijus su mokslu, ir aiškino galimus jos etapus. Genialusis fizikas Nikola Tesla (1856–1943 m.) savo darbais ir eksperimentais pagrindė tai, ką aiškino hermetizmas, kiti sakralūs mokymai, kaip ir dabar – antropoteosofija, tačiau mažai tada buvo jį suprantančiųjų. M. Giengeris moksliškai įrodė mineralų poveikį. Šį sąrašą būtų galima tęsti, jeigu to reikalautų mūsų aptariama tema. Dabar šiuos žinomus žmones pateikiame kaip pavyzdžius.

Tai reiškia, kad artėja metas, kada šio tūkstantmečio pirmuosiuose šimtmečiuose mokslas ir religijos turės susėsti prie apskritojo stalo visos žmonijos platesnio suvokimo labui. Tik šitaip bus visiškai paaiškintas ir įrodytas Bendrosios Sąmonės, kaip Aukščiausiosios, viską kuriančios dvasinės jėgos, veikimas ir tai, kad ne materija, o būtent toji jėga, kurią žmonės vadina tiesiog Dievu, yra pirminė. Tik taip bus paaiškintas sielos, kaip tos Aukščiausiosios Jėgos dalelės, egzistavimas, o vėliau – ir jos evoliucijos procesai. Štai tada visos protingųjų manipuliacijos ir jausmingųjų mistifikacijos praras savo galias. Tai pažangių mokslininkų, atsidavusių dvasininkų ir susivokusiųjų, veikiančių išvien, misija. Tokie mokslininkai ir dabar sako: „Jeigu aš kažko dar negaliu suprasti ir mokslu paaiškinti, tai nereiškia, kad tai neegzistuoja.“

Mokslo vardais ir titulais apsiginklavę protingi dogmatai istorijoje užleis vietą naujai mąstančiam jaunimui. Žinoma, vieni, t. y. sielas turintieji, gins dvasią, o kiti,

t. y. sielų, vadinasi, ir gyvos širdies neturintieji, ir toliau agresyviai ją neigs. Kurį laiką šitaip vyks, nes dirbtinis apvaisinimas, klonavimas ir kiti panašūs dalykai – tai sielų neturinčiųjų išmonė, padedanti jiems daugintis, todėl, žinoma, jie ginsis, kol pajėgs.

Iš vidaus apsivaliusios religijos ir dvasinės kryptys gyvuos ir toliau jau naujos kokybės, o savo kategoriškų dogmų neatsisakiusios, kitatikius niekinančios – išnyks.

Žmonijos sąmonė per šį šimtmetį kis, nes negali būti kitaip, visai Saulės sistemai į naują apviją einant. Ateitis priklauso platesniam pažinimui atviriesiems. Vadinasi, iš esmės turės keistis ir psichologija, nepripažįstanti sielos, kaip dvasinės substancijos, ir, žinoma, medicina, gydanti vien kūną, jo vidaus organus ir jų sistemas, vadinasi, ligos pasekmę, o ne priežastį. Pažangūs gydytojai jau anksčiau suprato, kad žmogus nėra tik kūnas, todėl neįmanoma jo pagydyti iki galo, gydant tik kūną susargdinusią ligą. Būtinas sisteminis gydymas.

Kad taip įvyktų, svarbu pripažinti, kad žmogus nėra tiktai ftzinis kūnas. Iš tiesų jis – vientisa įvairių veiksnių sistema. Tai ne naujiena tiems, kurie taiko ajurvedos gydymą ar kinų mediciną. Tai žinojo visų tautų išminčiai ir senoliai. Tik radus ligos priežastį ten, kur ji iš tikrųjų susiformavo, galimas visiškas išgijimas. Taigi, dabartinės pažangios technologijos neišpasakytai naudingos nustatant ligos židinį. Jos palengvina bet kokio gydymo procesus ir padeda atlikti tai, kas anksčiau būtų laikoma stebuklu. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad seniau ligų pobūdis buvo kitoks. Apskritai kiekvienu laikotarpiu atsiranda specifinių ligų, įvairių virusų, kurių susiformavimą lemia to laiko ritmas. Žmogus dabar ir pats moka kurti virusus ir antivirusus. Todėl galima teigti, kad gyvenimą palengvinančios technologijos iš esmės pagreitina ir jo ritmą, kuriam sutrikus formuojasi naujos ligos, joms gydyti reikalingi nauji vaistai ir t. t.

Žmonijai tai tampa užburtu ratu, kurį ji pati įsuka vis greičiau, kurdama gerovę kūnui, tačiau degraduodama dvasiškai. Šitaip atsiranda tos degradacijos sukeltos ligos: AIDS, alkoholizmas, narkomanija ir pan.

Anksčiau homoseksualizmas laikytas sielos liga, kurioje buvo įžvelgiama In ir Jan energijų disharmonija. Bet kokia nedarna sukelia psichologinių problemų, o vėliau – ir fizines ligas. Deja, esminių dvasinių vertybių iškreipimo amžiuje tai, kas harmoninga, vertinama kaip atgyvena, o kas neharmoninga, tampa išskirtinės kokybės ženklu, todėl vertybėse susipainioję jauni žmonės pasiklysta ir norėdami būti madingi ar išskirtiniai neria į įvairiomis manipuliacijomis apipintą homoseksualų egregorą. Šiam egregorui priklauso ne vienos valstybės vadovas ar turtingas rėmėjas. Tai suteikia jam tvirtą užnugarį ir augina aršumą. Imituodami gynybą, dengiami tvirto užnugario, homoseksualų lyderiai taiko įvairias psichines ir mentalines manipuliacijas, kurios iš tiesų žemina ir įaudrina žmones, gyvenančius iš vyro ir moters susidedančiose šeimose. Vaikai, įvaikinti homoseksualų šeimų, surogatinė motinystė – tai materijos triumfas prieš dvasią su sunkiomis

pasekmėmis sielas turintiesiems, nes pažeidžiamas Kosminės Harmonijos ir Meilės įstatymas, todėl nukenčia visos dalyvaujančios pusės. Tokios manipuliacijos naudingiausios tiems, kurie siekia sumažinti žmonių skaičių Žemėje. Jos ypač naudingos siekiant išnaikinti baltąją rasę, kuri smarkiai nyksta ir išsigimsta. Čia kovoja ne žmonės, o įvairaus rango dievai, kuriems Žemė – lyg eksperimentų pasėliai… Dievas Visagalis, neturintis veido ir pavidalo, negali padėti tam, kuris laisvos valios teise, duota čia, Žemėje, pasinaudojo ir pats galvą į kilpą, kuri vadinasi „gyvenimas vien tiktai kūnui ir jo malonumams“, kiša. Ne viena civilizacija dėl žmonijos dvasinio išsigimimo buvo nušluota. Apie visa tai aiškinama antropoteosofijos knygose.

Visos tokios manipuliacijos – tai ir nauji Žemės užkariavimo būdai, todėl plačiau mąstykite prieš atsiduodami malonumams, kol dar pajėgiate.

Aukščiausiosios Jėgos, arba Dievo, buvimą atmetęs, kosminių įstatymų visuotinį veikimą paneigęs žmogus galvoja, kad jis yra tiktai fizinis kūnas su jo poreikiais, kaip gyvūnas, todėl taip ir gyvena, jokių aukštesnių idealų neturėdamas. Tas, kuris Aukščiausiąja Jėga tiki, kūną antriniu laiko, o sielą – pirmine, todėl gyvena žmogiškai, aukštesniais idealais vadovaudamasis.

Esame aiškinę, kad besielių Dievas – Technologinis Protas, kūnus kuriantis, bet sielos įdėti į juos nesugebantis, todėl juo sekantieji sielą neigia, kūną ir turtus garbina.

Sielas turinčiųjų Dievas – Visagalis, veido ir pavidalo neturintis Kūrėjas, per visus savo kūrinius, vadinasi, ir per žmogų besireiškiantis. Juo tikintieji žino, kad siela svarbiausia, todėl į dvasios išspinduliavimą stiebiasi, kaip sugeba, į dvasinius idealus ir vertybes orientuojasi.

Supratimas – subjektyvus dalykas, nes kiekvienas į tą pačią Tiesą skirtingu kampu ir iš skirtingo nuotolio žvelgia, todėl beprasmiai ginčai apie tiesą ir tikėjimą. Technologiniam Dievui tarnaujantieji horizontaliai pasaulį pažįsta, o sielas turintieji iš horizontalės į vertikalę pereina. Taigi, vienaip mato pasaulį vežime ar automobilyje sėdintis, o visiškai kitaip – lėktuvu ar net raketa skrendantis žmogus… Štai tokie esminiai skirtumai, nuo kurių bet kieno idealai, tikslai, pasaulėžiūra ir gyvenimas priklauso.

Naujai erai brėkštant, vis aštrėjančios kokybės aukšti dažniai visą Saulės sistemą ir, žinoma, Žemę persmelkia. Tai reiškia prasidėjusį ir visą šimtmetį truksiantį ypatingų žmonių sąmonės pokyčių laikotarpį. Tai naujų karmos transformavimo galimybių metas, todėl XX a. antroje pusėje ir XXI a. gimusiems žmonėms tai – ypatingų perspektyvų laikas, kokio nebuvo apie 25 tūkst. metų. Dabar per vieną gyvenimą galima nugyventi keletą gyvenimų. Vadinasi, kiekvienas gauna galimybę greitesnei evoliucijai arba involiucijai, atsižvelgiant į pasirinkimą. Karmos dėsnis, anksčiau neveikęs besielių, pradeda veikti ir juos, nors šie vis dar gali laikyti save nepakaltinamais. Taigi, kiekvieną jo ištartų žodžių ir padarytų darbų pasekmės greičiau negu anksčiau pasiveja. Stebite šį vyksmą dabar ir ateityje.

Pažangus mokslas, kaip ir pažangi medicina, jau patyrė, kad iš tiesų egzistuoja tai, ko akys nemato, tačiau nauji prietaisai jau fiksuoja skirtingą gyvų objektų išspinduliavimą, arba aurą. Jau galima patikrinti skleidžiamos energijos krūvius ir ypatingas galias turinčio žmogaus energinį potencialą jam dirbant ir pan. Pasaulyje kuriasi tuo užsiimantys institutai. Nepaisant to vis dar lieka tų, kurie nenori pripažinti, kas tampa vis labiau akivaizdu.

Ateities gydytojas nebegalės gydyti vien tik kūno, nes jau dabar aišku, kad ligos priežastis retai tėra jame. Todėl gydytojui kaip senovėje teks įgyti ir žynio savybių, nes tiktai tada jis sugebės rasti tikrąją ligos priežastį. Taigi, evoliucijai vystantis spirale, pagrindinės temos cikliškai grįžta, kad būtų sprendžiamos kitu, aukštesniu, lygmeniu, todėl medicinos mokslui teks sujungti dabartinio mokslo laimėjimus su natūraliąja medicina, kartu priimti Aukščiausiosios Jėgos buvimą.

Tik tada, kai žmogus bus suvokiamas kaip tos Aukščiausiosios Jėgos kūrinys, kai bus pripažįstama, kad dvasia yra pirminė, o materija – tiktai jos kūrinys, ištirps paties žmogaus racionalaus proto pastatytos užtvaros, atitveriančios jį nuo platesnio supratimo su visomis pasekmėmis. Tai paskatins atsiradimą naujų metodikų, padedančių išlaikyti visokeriopą harmoniją, be kurios sveikata neįmanoma, ir pailgins žmogaus gyvenimo trukmę. Jis išliks vertinga visuomenės dalimi, o ne taps daržove ar senu įnoringu vaiku.

Kol kas su siela, Aukščiausiosios Jėgos, arba Dievo, dalele, atsiųsta į Žemę, dirba visos religijos ir dvasinės kryptys. Psichologija ir medicina tos dalelės nepripažįsta, nors ji yra pagrindinė, kūnas – tik jos drabužis. Taip žmogus, esantis vientisa sistema, išskaidomas dalimis. Kiekviena grandis, besirūpinanti jo sveikata, dirba su atskira jo, kaip sistemos, dalimi.

Tai būtų pusėtina blogybė, tačiau visos grandys tarpusavyje kovoja nesutardamos, kuri iš jų svarbesnė. Dvasios ieškantieji pirmenybę atiduoda sielai ir taip bando visas tas grandis sutaikyti. Intensyviai dirbdami su savimi, jie suranda vidinę harmoniją. Be jos sveikata ir bet kokia sėkmė neįmanoma. Tačiau kita bėda ta, kad dalis dvasios ieškotojų kūną niekais pradeda laikyti, todėl į jį dėmesio nebekreipia. Kai kurie jų realiai suserga. Save vien tik kūnu laikantieji fiziniu kūnu tesirūpina, jį visaip treniruoja, tačiau sielos negirdi, todėl jų gyvenime irgi nėra harmonijos, vadinasi, ir sveikatos.

Tai reiškia, kad harmoningas žmogus gyvenime išlaiko pusiausvyrą: sielos darbus dirba, kūną, kaip jos įrankį, prižiūri, kad šis tinkamai tarnautų.

Šimtmetis po šimtmečio formuojasi revoliucinė situacija, skatinanti pažangius įvairių sričių tyrinėtojus susivienyti bendram darbui dėl vientiso žmogaus.

Iš to, kas pasakyta, turėtumėte suprasti, kad kiekvienas žmogus skirtingai gyvena ir mąsto, nes skirtingai savo žmogiškąją esmę supranta. Tai buvo aiškinta antropoteosofijos knygose. Savojo Aš Esmės supratimas apibrėžia bet kieno sąmoningumą ir suvokimo galimybes. Tai lyg sąmonės evoliucijos pakopos. Vieni žmonės ant vie-

nos pakopos visą gyvenimą praleidžia, kiti jomis aukštyn vertikaliuoju keliu kopia. Trumpai priminsime lygmenis.

I lygmuo

Esmė – Aš esu ftzinis kūnas.

Tai išskirtinai materialistinės sampratos ir pasaulėžiūros žmogus. Jis priima tik tai, ką mato, gali paskanauti, pauostyti, paliesti ir su kuo gali tiesiogiai kalbėtis, taip pat ką racionaliu protu ir priemonėmis gali patikrinti ar įrodyti. Visa kita atmeta kaip neegzistuojančius dalykus.

Šiame etape žmogaus tikslas – turėti kuo daugiau materialių gėrybių, visokio turto, pinigų. Yra siekiančiųjų socialinės padėties, karjeros, valdžios, garbę ir šlovę lemiančių titulų. Visa tai, jų manymu, įrodo tikrąją žmogaus vertę. Pagal tai ir kitus skirsto ir vertina.

Kita grupė žmonių tampa savo kūno, jo poreikių ir įgeidžių vergais ar tarnais. Kai kurių gyvenimo tikslas – kuo ilgiau išlaikyti kūno jaunystę ir grožį, todėl tam reikalui jie skiria visą laiką, energiją ir uždirbtus pinigus. Tai žmonės lėlės. Vieni jų kalba apie dvasingumą, jeigu jis tuo metu madingas, kiti randa kitokių būdų prisitraukti visuomenės dėmesį. Žmogui lėlei reikia publikos, scenos. Jis maitinasi žmonių psichine energija, nes pats jos neturi. Dauguma tokių lėlių neturi ir sielos. Tai pačiai grupei priklauso žmonės, gyvenantys dėl kūno malonumų. Neatsižvelgiant į intelektą ir socialinį statusą, juos labiau tiktų vadinti gyvūnžmogiais, nes yra valdomi instinktų. Tokie stabdo savo ir kitų su jomis susijusių sielų evoliuciją. Dalis jų taip pat neturi sielos, o ten, kur turėtų būti dieviškoji dalelė, yra… eterinė plazma… Šitoks žmogus kvailyste laiko dvasios siekius, nors kai kurie priima vietos religiją kaip dogmą ir taip palaiko savo įsivaizduojamo dvasingumo įvaizdį. Tarp šio sąmoningumo lygmens žmonių yra ir racionalių intelektualų, įmantriai ar net kategoriškai įrodinėjančių, kad nėra nei Dievo, nei sielos, o sąvoka „dvasingumas“ jiems – intelekto ir kultūringumo sinonimas. Sunku suprasti, kad idealistas daro ne dėl naudos, nes patys be naudos piršto nejudina arba vadina jį kvailiu ar apsimetėliu. Jų pažinimas – horizontalus, vadinasi, pažįstama per kitus žmones, raštu arba žodžiu

perteiktą informaciją.

Pripažįstama mokslinė medicina, galbūt naudojamos žolelės, tačiau tai, kas nesuprantama, atmetama kaip pramanai arba šarlatanizmas.

Save suvokdamas kaip fizinį kūną, žmogus nesugeba matyti problemų savyje, todėl jas arba ligų priežastis mato tik išorėje, vadinasi, kaltina kitus, kad netinkamai elgiasi su juo, oro sąlygas, valstybės politiką ir pan. Joks žinantis, ką daro, gyduolis nesiims gydyti to, kuris savo ydos, dėl kurios serga, nepripažįsta ir nėra nusiteikęs su ja dirbti, nes liga netrukus sugrįš.

Būtina pabrėžti, kad dar iki 2011–2012 m. kai kuriems iš tokių žmonių buvo įmanoma pagelbėti, bet nuo 2012 m., karmai tiesiogiai realizuojantis, nebėra jo-

kių galimybių padėti tam, kuris ligos ar problemos priežasties nepripažįsta ir su ja nedirba. Neįmanoma suteikti pagalbos tam, kam formuojasi prasta karma. Jis ją vis gaminasi savo netinkamu mąstymu arba ji labai brandi, todėl ją reikia tiesiog… išsirgti, iškentėti ar net… mirtimi užgesinti. Lengviau padėti tam, kurio karma yra pasiekusi išėjimo fazę, vadinasi, žmogui jau suteikta galimybė suprasti savo problemą ir su ja dirbti. Savo prasto mąstymo, ydų supratimas ir jų pasekmių įžvelgimas – tai prastos karmos išėjimo ir geros karmos formavimosi ženklas. Toks žmogus turėtų išnaudoti visas Karmos valdovų suteiktas galimybes, nieko nepraleisti. Nepasinaudojus jos nebesuteikiamos.

Esant augančios karmos fazei žmogus atmeta pagalbą, nes dar nesupranta, kad jam jos reikia, arba tiesiog jos nevertina.

Pasiekęs brandžios karmos fazę iš pradžių jis irgi gali nesuprasti, kad jam reikia pagalbos, arba gavęs nevertinti, nelaikyti to pagalba, tačiau vėliau gyvenimas skaudžiai per įvykius, situacijas ar sunkias ligas priverčia suprasti problemą esant savyje ir ieškoti sprendimo būdų. Nenorintis suprasti žmogus gali tiesiog susirgti sunkia liga arba išgyventi ilgą mirimo procesą, kad taip savo sunkią karmą užgesintų.

Iš čia susiformuoja taisyklės:

1. Nepagydysite žmogaus, kuris atmeta Jus ir Jūsų metodikas. Jeigu vis tiek bandysite tai daryti, gydymo efektas bus trumpalaikis, o Jūs pats galite susirgti, ypač jei emocingai norėjote padėti.
2. Negalima padėti tam, kuris neprašo pagalbos arba jos atsisako. Šios taisyklės nepaisymas tampa svarbiu žmonių su galiomis išbandymu. Jeigu nuolatos taip elgsitės, rizikuojate prarasti galias arba sunkiai susirgti ar patirti nesėkmes, kurių neturėjo būti.

II lygmuo

Esmė – Aš esu tas, kuris jaučia, arba tiesiog jaučiantysis.

Tokio žmogaus karščiausias troškimas – kad kiti žmonės, ypač artimieji ir draugai, būtų jam malonūs, vadinasi, tokiam labiausiai rūpi jo emocinis ir psichologinis komfortas. Jis labai jautriai išgyvena situacijas, kada reikalai klostosi ne pagal jo scenarijų ar norus, nes labiausiai už viską toks žmogus mėgsta kurti planus apie tai, kaip kiti jo atžvilgiu turėtų elgtis, kalbėti ir pan. Tokios iliuzijos tampa jo kančia ir visų nusivylimų priežastimi, ypač tarpusavio santykiuose. Jis gali taip pasinerti į savo jausmingojo Aš dramatiškas gelmes, kad susikalbėti su juo tampa nebeįmanoma.

Šis etapas – tai visų emocinių, psichinių prisirišimų atsiskleidimo ir jų paleidimo, transformacijos pradžios etapas mokantis atleisti, priimti, išreikšti dėkingumą, atsiprašyti, nereikalauti išskirtinio dėmesio ir, žinoma, neturėti išankstinių nusistatymų. Čia svarbiausios tarpusavio santykių pamokos, kuriose tenka mokytis nedaryti kitam to, ko nenori, kad pačiam kitas darytų. Visa tai daroma per tarnystę tiems,

kuriems jos reikia. Būtent to savo sekėjus moko visos pasaulio religijos ir dvasinės kryptys.

Tiktai supratus, kad ir kitas žmogus gali kažko norėti, savaip kažką įsivaizduoti, mokomasi suprasti svarbų dalyką: pasaulis nėra nusiteikęs prieš konkretų žmogų, tačiau įkyrus žmogaus savanaudiškumas gali nuteikti pasaulį prieš jį. Tiesų daug, tačiau kovoja ne tiesos, o žmonės norėdami kitiems žūtbūt įpiršti savąją. Tai reiškia, kad jeigu kitam neprimesite savęs ir savo tiesų, nereikės ir kovoti. Todėl kai kuriems žmonėms atradimu tampa savo ambicijų, užsispyrimo, įžeidumo, perdėto, dramatiško jautrumo pamatymas. Įdomu atpažinti tai, kas gadina visą gyvenimą ar netgi susargdina.

Taip prasideda darbas su savimi. Pradžioje jis atliekamas retkarčiais, vėliau tampa vis sistemingesnis. Norėdamas, kad kiti būtų jam geresni, žmogus mokosi toks būti kitiems. Jis pradeda kitomis akimis žiūrėti į žmonių bendrabūvio etikos taisykles, moralės normas, įžvelgia jose mokymą tvarkos tam, kad būtų darna, kad žmonės nesinaudotų vienas kito energija ir ja nepiktnaudžiautų. Dabar jis Dievo įstatymus supranta kaip pagrindinių kosminių principų interpretaciją. Jie tampa vertybių nuorodomis ateičiai.

Šio lygmens žmogus jau nebeatmeta Aukščiausiosios Jėgos, arba tiesiog Dievo, buvimo. Daugelis iš pradžių, atsižvelgiant į auklėjimą, pasirenka populiariausią savo šalyje religiją. Yra pasirenkančiųjų kitą religiją, dažniausiai turinčią senas tradicijas. Kai kam norisi eksperimentuoti. Žmogus tuo metu labai jautrus savo jutimams, todėl į juos įsijautęs gali patirti ekstazę ar net įsivaizduojamus apreiškimus. Šiame etape lengviausia tapti religiniais fanatikais arba dogmatais. Prieš šimtmetį jautrūs žmonės, tikintys kitapusiniu pasauliu, per spiritistinius seansus lengvai prisitraukdavo žaidžiančias tarpinio sluoksnio esybes. Dabar tas pats vyksta „kalbantis“ su kitais pasauliais ar net pačiu Dievu… Todėl visų krypčių išminčiai perspėja savo sekėjus dėl iliuzijos arba „grožybių“, galinčių užvaldyti ir sustabdyti tikrąjį sielos Kelią.

Nikolajus Rerichas šį būvį vadino kultūringo žmogaus būviu.

Su šio lygmens žmonėmis dirba visos religijos ir dvasinės kryptys. Daug gali padėti psichologai. Šie žmonės naudojasi ne tik moksline medicina, bet ir įvairiomis natūraliomis priemonėmis: žolelėmis, mineralais, taip pat joga, garso, spalvų, maldos terapija ir pan.

Kol kas siekiama maloniai, saugiai ir sveikai gyventi, todėl dar menkai tesuprantami aiškinimai apie platesnio mąstymo galimybes ir sielos evoliucijos būtinybę. Šio etapo žmonės nori turėti sveiką kūną, gyventi pasiturinčiai, būti apsupti jiems malonių artimųjų ir draugų. Būtent todėl daugelis save įvardijusiųjų dvasios ieškotojais, susitvarkę asmeninį gyvenimą, sustoja kelyje, nes nebemato reikalo toliau juo eiti. Tai dvasios vartotojo pozicija.

Tie, kurių širdys ilgisi aukštesnių idealų, kurie siekia pažinti visko, kas vyksta su jais ir kitais, tikrąsias priežastis, kuriems svarbu įprasminti savo gyvenimą, nuosekliai ir sistemingai dirbdami su savimi eina toliau.

III lygmuo

Esmė – Aš esu tas, kuris mąstau, arba mąstantysis.

Šiame etape tampa aišku, kad žmogus iš tiesų yra vientisa sistema, o siela, kaip Dieviškosios energijos dalelė, turėtų būti tos sistemos esmė. Ją pažinus atsivertų ir Didžioji Esmė. Todėl žmogus pagal savo galimybes pradeda tyrinėti, analizuoti jam ir aplinkiniams kylančių problemų priežastis. Tai darydamas jis patiria, kad Dieviškojoje dalelėje – sieloje problemų priežasčių nėra, jeigu žmogus leidžia jai skleistis ir perimti visos tos vientisos sistemos vadovavimą. Problemų priežastys – arba neįgyvendinti kūno poreikiai, arba neigiamos emocijos, arba neramaus, ambicingo proto programos. Tai supratęs, žmogus imasi nuoseklaus ir sistemingo darbo su visais tais dalykais, trukdančiais teisingai išgirsti nebylų sielos balsą. Tai emocijų ir senų sustabarėjusių minties struktūrų alchemijos lygmuo. Dievo ieškojimo pobūdis keičiasi, nes egoistiškasis Aš pradeda pasiduoti sielai.

Žmogus dabar jau mato, kad egoistas be atlygio piršto nepajudina, o sąmoningasis dirba kitų labui save pamiršęs. Jis pradeda suprasti, kas yra tarnystė, pasiaukojimas. Aukšti idealai tampa jam nebe tuščiais žodžiais ar frazėmis, o kelrode žvaigžde. Taip jis nepajunta, kaip iš horizontaliojo kelio atsiduria vertikaliajame, pakimba virš žemės.

Iš pradžių Aš esu tas, kuris jaučia, lygmens žmogus galvojo, kad Dievas, mokytojai arba bet kokie vedliai reikalingi tam, kad spręstų žmonių bėdas, todėl nusivildavo norimos pagalbos nesulaukęs. Dabar jis vis aiškiau supranta, kad kiekvienas žmogus savo mintimis, žodžiais ir darbais susikuria priežastis, pritraukiančias geras arba blogas situacijas. Suprasdamas karmos dėsnio veikimą, jis dabar jau žino, kad padėti galima tik tam, kuris supranta problemą, bet neįmanoma padėti tam, kuris jos nemato savyje. Taigi, jis pradeda vis sąmoningiau dirbti su savimi: stebi savo gyvenimą ir bando ištaisyti suprastas klaidas. Taip blogos priežastys keičiamos kitomis, keičiamos ir būsimos pasekmės. Dabar jis siekia įprasminti savo gyvenimą kitiems žmonėms reikalingais darbais tokiu būdu, kokį pasirenka.

Ilgainiui aiškėja, kad tikrame kelyje į savo Sielą ir Dievą, veikiantį per ją, aukos būtinos. Vienaip gyvenamas proto inicijuotas gyvenimas, kitaip – sielos. Paaiškėjo, kad kas tinka proto ir kūno gyvenimui, visiškai nebetinka ar netgi stabdo sielos gyvenimą. Jeigu tai supratusysis iš esmės keičia savo gyvenimą, viskas klostosi vienaip. Jeigu jis dar nenori atsisakyti to, kas jam trukdo arba ko jau nebereikia, skausminga būtinoji griūtis neišvengiama. To, kuris keistis nebijo, laukia švelnesnė griūtis, o nenorinčiojo – skaudesnė. Toji griūtis visą per gyvenimą susikurtą vidinės energijos kokybę į paviršių iškelia, kad energija visiškai išsikristalizuotų. Kiekvienas Kosminis

Pašventimas ir jo etapai su poetapiais lydimi naujų griūčių, nes šie etapai – tai naujos kokybės, lyg naujos šalys, prie kurių gyvenimo tenka taikytis. Negalima priimti naujos energijos kokybės ir ją panaudoti, senos kokybės ir įpročių nepaleidus. Tinkamam kandidatui į Mokinius tokie apsivalymai dar labiau sutvirtina ryžtą ir siekį. Jis jų nebijo, priima kaip būtinąją Kelio dalį.

Įprasta, kad per pradines griūtis draugų labai sumažėja, o vėliau jie keičiasi. Ateina naujų panašiai mąstančių žmonių. Nauja patirtimi uoliai dalydamiesi ir iš jų mokydamiesi bendraminčiai kartu auga. Nebeįdomu tampa bendrauti su tais, kurie vien praeitimi gyvena. Keičiasi kai kieno požiūris į darbą arba pats darbo pobūdis, nes siela, kaip vidinė sąžinė, tampanti stabdžiais, suveikia nurodydama, kas darytina, kas – ne.

Tokio žmogaus prie darbų varyti nereikia, nes jis pats žino, ką daryti. Su savimi jis dirba nebe esant progai, kaip anksčiau, o savarankiškai, sistemingai ir didelę to prasmę mato. Anksčiau pagyrimai širdį glostė, perspėjimai atrodė neteisingi. Dabar perspėjimai ir suprantančiųjų pastabos laikomi vertingesniais už pagyrimus.

Išmokstama kontroliuoti savo kūno poreikius, į pasirinktas vertybes orientuotis. Emocijos ir su jomis susijusios reakcijos rimsta. Rimsta net mintys, kurios anksčiau netilo. Tai reiškia rimto Kelio pradžią.

Horizontaliajam keliui egoizmas būdingas, nes žmogus kojomis į žemę remiasi. Vertikalusis kelias iš egoistinės sąmonės į kolektyvinę veda. Vadinasi, už savojo ego nebeišeina įsikibti, tiktai geri darbai kitų labui nematomų kopėčių į Dangų laiptelius kuria. Šitaip visiškai Dieviškąja dalele ruošiamasi tapti.

Šio lygmens žmogaus nebetenkina nei mokslo, nei religijų dogmų ribotumas, nes nuosekliai dirbant su savimi viską plaunantys vertikaliosios energijos srautai jam pradeda atverti Esmę, iš kurios gimė visos religijos su savo dievais. Dar aiškiau išsiskiria dvi pažinimo galimybės, arba du pažinimo keliai, kuriuos kiekvienas žmogus pats renkasi.

Pirmasis – horizontalusis pažinimas, įmanomas per protą ir intelektą, arba racionalaus proto kelias. Šis kelias visų patikrintas, todėl aiškus, saugus, galintis suteikti valdžią, turtus, pripažinimą, šlovę ir viską, ko žmogaus protas galėtų geisti. Vis dėlto jis ribotas, nes proto sukurtos dogmos jį riboja.

Antrasis – vertikalusis pažinimas, vedantis į Dangų, todėl įmanomas tiktai per savo širdį, atsiveriančią dvasios emanacijoms ir Visagaliui, veido ir pavidalo neturinčiam Kūrėjui. Jis atrodo nerealus, neapibrėžtas ir nieko nežada. Taip yra dėl to, kad šis pažinimas perveda per racionalaus proto ribą, sviedžia į, atrodytų, beribę tuštumą, kuri kartu yra pilnis. Žmogus patiria nesvarumo būseną.

Šis kelias – kaip svajonė, kuria reikia išdrįsti patikėti. Nieko nebus, jeigu svajonės išsipildymu netikėsite. Tai reiškia, kad tuo keliu eina tas, kuris juo tiki, nors nemato, tačiau juo vis tiek tiki.

Tas, kuris antrąjį kelią pasirinkęs ribą peržengė, supranta, kad ir pirmasis kelias buvo labai vertingas, nes išmokė kantriai, sistemingai ir nuosekliai dirbti, suformavo

atsakomybės poreikį, išmokė siekti profesionalumo pasirinktoje srityje. Tai reiškia, kad šis kelias paskatino ugdytis savybes, be kurių antrasis kelias neįmanomas.

Antrasis kelias – lyg kopėčios. Drąsa ir tikėjimas būtini jomis kopiančiajam. Jeigu Keliu netikės, vis naujai atsirandančių kopėčių pakopų nepamatys. Aukštyn kopiant, žemesni kopėčių laipteliai dingsta vos koją ant naujojo pastačius. Tai reiškia visišką neprisirišimą prie savęs praeityje ir visko, kas su ja susiję. Toliau einant kelio atgal tiesiog nebus, tačiau įmanomas skaudus kritimas. Todėl daug yra tų, kurie išsigąsta ir bando žemyn nušokti, kol gali. Tokie – ne kopėjai, todėl horizontaliojoje erdvėje užstringa su visomis pasekmėmis. Naujas laiptelis kopėjui lyg iš niekur atsiranda svarbų darbą atlikus. Pradžioje tuos laiptelius augina vienokie darbai, vėliau – kitokie. Tai reiškia, kad ne Dievas ir mokytojas tuos laiptelius dėlioja, o paties žmogaus darbai. Tik šitaip vertikalusis srautas veriasi, todėl iki reikalingos ribos prikopus Šviesa pasitinka kopėją ir tolyn srautu užkelia.

Būtent dėl antrojo kelio neapibrėžtumo daugybė žmonių atsiriboja nuo jo kaip nuo nepatikimo arba jį tiesiog žaidžia. Pirmajame kelyje likusieji negali savo sielos girdėti, nes iki jos taip ir nepriėjo, antrieji pagal galimybes eina.

Lygmuo Aš esu tas, kuris mąstau, apima žmones nuo I Kosminio Pašventimo iki II Kosminio Pašventimo nulinio etapo. Jie puikūs pagalbininkai visiems, ypač jausmingiesiems, bet gali efektyviai dirbti ir su tais, kurie dar tebelaiko save fiziniu kūnu.

Tačiau būtina sąlyga: šio lygmens žmogus privalo savo gebėjimus ir galias taikyti kitų gerovei, o ne egoistiškiems tikslams. Jeigu jis tik savimi ir savo šeima susirūpinęs, pradžioje sunkų užstrigimo efektą pajunta, nes buvę laipteliai dingsta, nauji nesusikuria, todėl tarsi pakibęs ore jaučiasi, vėliau krenta pusiausvyros netekęs.

Dirbant su kitais ir dėl jų formuojasi kario ryžtas, žynio supratimas, statytojo nuoseklumas ir menininko kūrybingumas. Toks gydytojas, astrologas, dvasininkas, mineralų terapeutas – laimė žmogui, nes jų nėra daug.

IV lygmuo

Esmė – Aš esu siela.

Jis prasideda nuo I etapo po II Kosminio Pašventimo, vadinasi, kada žmogus aiškiai ir ryžtingai įveikdamas savo išbandymus, atiduodamas reikalingas aukas, dirbdamas kitų labui atveria savo sielos Paskirtį ir sąmoningai, nė minutės nebedvejodamas dirba tai, dėl ko ji atėjo į Žemę. Jo emocijos nurimusios, kaip ir mintys, todėl jis girdi savo sielą.

Ankstesniuose etapuose ne kartą atrodė, kad jis ją jau girdi, tačiau iš tiesų tai įvyko tik dabar. Fizinis kūnas, pojūčiai ir protas tampa sielos, dirbančios Žemėje savo darbus, instrumentais. Tai reiškia, kad jis nieko nenori ir nebegeidžia sau, nes norų ir geismų taip pat nebėra. Yra tik savo Paskirties žinojimas. Jis gali gyventi ir dirbti bet kokiomis sąlygomis, kurios šiuo atveju priklauso nuo laikotarpio, gyvena

mosios šalies, tampančios darbo vieta, darbo tikslų, apimties, pobūdžio ir Monados karmos.

Jis tartum Saulė traukia kitus savo augančios dvasios išspinduliavimo jėga. Tai vadinama charizma. Įprasta, kad toks žmogus yra savo srities profesionalas, todėl vieni nori iš jo mokytis, kiti pabūti šalia, dar kiti išbandyti jį ir save. Prie jo būdami žmonės pajunta įkvėpimą arba postūmį saviems darbams ar tiesiog augimui.

Šį žmogų veda Dvasinės Esmės, nes jis jau pats prikopė iki jų, todėl jos galėjo jį pasitikti. Jis atviras Žinojimui, kurį retam įmanoma atskleisti, nes Aš esu kūnas lygmens žmogus to Žinojimo šaltinį atmeta, todėl atmeta ir Žinojimą. Aš esu jausmingasis skuba papasakoti, kad ir jis būtent taip jaučia ir jaučiasi, todėl ir jis esąs susivokęs. Geriausiai susivokusįjį supranta žmogus, kurio lygmuo Aš esu mąstantysis, todėl jis gali tapti sielą girdinčiojo mokiniu. Būtent dėl to susivokusieji vengia viešai pripažinti save mokytojais, dirba tik su tais, kurie padeda jų darbuose ir taip patys auga.

Taigi, fizinis kūnas – tai tarsi kosmonauto skafandras, kuriuo galite laikyti sielą. Skafandro įranga – tai pojūčiai ir protas. Vadinasi, siela yra pirminė, kiti trys Aš – tik instrumentai. Bėda, kai kuris nors instrumentas perima visos sistemos valdymą. Tai vadintina užgrobimu.

Visa tai aprašyta knygos „Antropoteosofija“ II tome, skyriuje „Sąmonės Evoliucijos Kelio etapai“ (1). Plačiau suprasti siekiantiesiems ta medžiaga būtina, nes padės nesusipainioti intelektinės ir dvasinės puikybės manipuliacijose, kurias sukuria minėtieji trys instrumentai. Todėl objektyvi savistaba ir sveikas protas būtini Kelyje, o pasitikrinti padeda procesą suprantantys bendraminčiai.

Tos pačios knygos III tome (1) aiškintos įvairios energijos kokybės ir jų tarpusavio sąveikos mechanizmai, taip pat šalutinis poveikis, kuriuo gali tapti ir energinis vampyrizmas, apvaldymai, apsėdimai. Prisiminkite, ką skaitėte, ir pastudijuokite, jeigu platesnio suvokimo siekiate.

Tada giliau suprasite tai, kas šioje knygoje toliau aiškinama, todėl geresniais savo srities specialistais tapsite.

Taigi, pirmiausia tam, kad tinkamai padėtumėte žmogui, turite atskirti, kokio lygmens, vadinasi, kokios sampratos žmogus priešais Jus sėdi: Aš esu ftzinis kūnas, Aš esu tas, kuris jaučia, Aš esu tas, kuris mąstau, ar Aš esu siela. Skirtingai su kiekvienu teks kalbėtis ir kitokius pagalbos būdus taikyti.

Opiausias ir svarbiausias klausimas – kokio lygmens yra pats pagalbininkas? Tai reiškia savęs pažinimą, vadinasi, objektyvų savųjų silpnybių ir trūkumų žinojimą. Retas kuris sugeba būti objektyvus sau, todėl praverčia pagalba žmogaus, kurį mokytoju, savo vedliu ar tiesiog autoritetu laikote. Jam savo ketinimus ir būsimus

tikslus aiškiai išdėstykite. Jeigu nieko autoritetu nelaikote, tai paprastai didelę puikybę reiškia. Savo lygmenį svarbu nusistatyti, kad žinotumėte, kam galite padėti.

Pagalbininkas lygmens Aš esu ftzinis kūnas padės tiktai tokiems pat kaip jis (čia nekalbama apie chirurgus ir kitus savo sritį išmanančius profesionalus). Žmogus tokiam pagalbininkui – tai fizinis kūnas, todėl gydomas tik jis. Būdinga kategoriškumas, prisirišimas prie titulų, svarbumą pabrėžiančių vardų, vienos ar kelių žinomų metodikų, tapusių pragyvenimo šaltiniu, taikymas. Daugelis jų labai bijo konkurencijos, todėl stengiasi pažeminti ir sumenkinti daugiau suprantančiuosius. Patys idėjų neturėdami plagijuoja ar net vagia tiek jas, tiek reikalingą informaciją ar metodikas, kuriuos vėliau pateikia kaip savo atradimus. Yra su žmonėmis lyg su daiktais besielgiančiųjų. Jiems svarbiau ne žmogaus sveikata, o jo galimybė daugiau užmokėti arba prestižas dirbti su įžymybėmis.

Pagalbininkas, kurio lygmuo Aš esu tas, kuris jaučia, padės tokiems pat kaip jis ir save laikantiesiems tik fiziniu kūnu. Tai emocingas žmogus, todėl jis gali pernelyg įsijausti į paciento problemas, jas perimti. Vieni taip įsijaučia dėl pernelyg didelio noro padėti, kiti – iš nežinojimo, norėdami atrodyti itin geri. Yra lipšnių, išoriškai dėmesingų, tarnystę imituojančių, netikru gerumu apsigaubusių pagalbininkų. Pastarieji mokosi atskirti tikrąją tarnystę nuo apsimestinės. Vieni jų dirba publikai, kuriasi įvaizdį, galintį pritraukti daugiau klientų ir suteikti žinomumą. Kiti aštriai kritikuoja dirbančiuosius, kandžia kalba, atsainiu elgesiu kuriasi ekstravagantiško išminčiaus, kuriam nerūpi kitų požiūris, įvaizdį. Tokie prisitraukia nepasirinkusiuosius arba panašaus charakterio žmones ir sekėjus. Jausmingieji nemėgsta sistemingai mokytis ir nuosekliai dirbti, dažnai sako, kad jiems nereikia skaityti ir mokytis, nes jie ir taip žino, kiek jiems reikia, o gal net… viską. Daugelis jų mėgsta mokytojauti. Dalis jų įsitikinę, kad gali padėti visiems.

Pagalbininkas, kurio lygmuo Aš esu tas, kuris mąstau, padės to paties lygmens

žmonėms, taip pat tiems, kurių lygmuo yra Aš esu tas, kuris jaučia, ir Aš esu ftzinis kūnas. Jo emocijos nurimusios, protas mokosi nutilti. Dažniausiai toks žmogus yra savo srities profesionalas, tačiau vis mažiau giriasi, kad gali padėti visiems. Jis vertina kitų profesionalų darbą, greitai atskiria šarlatanus arba dar besimokančiuosius. Neneigia, ko nežino, bet yra atsargus, nekritikuoja to, ko nepažįsta, tačiau savaip stengiasi įspėti žmones dėl šarlatanizmo. Šis pagalbininkas nežaidžia su žmogumi ir niekaip jam nepataikauja, kad tas vėl pas jį ateitų. Jis kalba iš esmės tiek, kiek žmogus turi žinoti, ir būtinai paragina dirbti su savimi, kad žmogus pats paskatintų savo gijimo procesą. Pamažu jis pradeda atsirinkti, su kuriais žmonėmis dirbs, o su kuriais ne, atsižvelgdamas į tai, ar šie linkę dirbti su savimi, ar ne. Todėl nebijo pasakyti „ne“ tiems, kurie ieško stebuklingos piliulės, išsprendžiančios visas problemas, vadinasi, susikurtą karmą. Dalis tokių pagalbininkų ilgainiui tampa savos srities reformatoriais ar novatoriais, nes nebijo eksperimentuoti, tyrinėti ir visados mokosi.

Pagalbininkas, kurio lygmuo Aš esu siela, gali padėti visiems, tačiau geriausiai padės mąstančiajam ir toliau eiti susiruošusiems jaučiantiesiems. Jis beveik nedirba su fiziniu kūnu, o dirba kalbėdamas arba tiesiog būdamas šalia su ligos priežastmi, skatindamas žmogų ją suprasti ir jos ryžtingai imtis, apdovanodamas jį dvasios impulsu tam svarbiam darbui. Tas impulsas suaktyvina priežastį sukėlusių minčių struktūrų gryninimąsi. Sielą turintieji tą impulsą savaip pagauna, todėl jiems susitikimas su tokiu žmogumi savaime sukelia vidinio apsivalymo procesus ir jo eigoje besiformuojančius pokyčius.

Aš esu siela lygmens pagalbininkas pats pasirenka būsimus vedamuosius, nes iš tiesų jis ne gydo, o veda. Tačiau tas vedimas yra ir dvasinis, mentalinis, psichinis, fizinis gydymas. Aišku, kad jis veda tiktai savarankiškai dirbti su savimi, tarnystei pasiruošusius ir tą pasiruošimą darbais įrodančius žmones. Kuo labiau žmogus tiki vedliu, tuo labiau atsiveria iš jo sklindančiai energijai ir tuo aktyviau vyksta pokyčiai. Būtent todėl tikrieji sielos vedliai nesiima vesti tų, kurie jais nepasitiki. Todėl rytiečiai tokie paklusnūs savo pasirinktam mokytojui.

Sielos neturinčiuosius Dvasios impulsas erzina ir pykdo, nes kaitina, todėl veikia lyg egzorcizmo seansas su visomis pasekmėmis. Vidiniam darbui nepasiruošę neapsisprendėliai, kaip ir tinginiai, visados ieško, kur galėtų gauti svetimos energijos, todėl radę tokį žmogų mielai norėtų likti šalia jo kaip prie naudingos energijos šaltinio, kad pasikrautų. Jie užkiša tokio žmogaus sistemas, todėl kuo jų daugiau, tuo didesnė grėsmė išmintingajam susirgti ir neatlikti darbų, kuriems jis pasiruošęs. Būtent todėl šio lygmens žmogus nedirba su energijos vampyrais.

„Akmenų knygos“ I tome (31) plačiai aptartos žmogaus subtiliosios sistemos ir ligų atsiradimo priežastys, todėl tai čia nebekartojama. Tai būtinoji medžiaga tiems, kurie nori giliau dirbti su kitais arba tiesiog pažinti ligų priežastis. Ši medžiaga padės nebūti tarsi akliems kačiukams milžiniškos ezoterinių ir egzoterinių dalykų pasiūlos mugėje. Ji padės netapti manipuliatorių auka, nes žinojimas ir patyrimas suformuoja vidinių vertybių stuburą, padedantį atskirti tikra nuo netikra ir išsiugdyti atsparumą bet kokioms manipuliacijoms. Niekas iš šalies nepadės, jeigu atsparumo neišsiugdę savo smalsias nosis visur kaišiosite.

Tas, kuris su kitų žmonių problemomis dirba, juos ruošiasi gydyti, privalo labai intensyviai dirbti su savimi, kad apsivalytų ir lygmenį Aš esu tas, kuris mąsto, pasiektų. Todėl darbas su savimi kiekvienam gydytojui, psichologui, psichiatrui, gyduoliui, astrologui, mineralų terapeutui, masažuotojui, treneriui ar mokytojui – tai elementarūs darbo saugos reikalavimai.

Taigi, rytais mažiausiai 2–3 valandas jis turėtų skirti dvasinėms praktikoms, maldoms ir meditacijoms, o dienai baigiantis bent pusvalandį rašyti dienoraštį ir fiksuoti dienos supratimus bei rasti laiko vakare padėkos maldai ir meditacijai.

To nedarant neįmanoma neužsiteršti. Užsiteršęs terapeutas – prastas pagalbininkas. Todėl tokį darbą dirbantiems žmonėms, atsižvelgiant į jų vidinį ritmą ir darbo pobūdį, būtinos pertraukos, o per savaitę – bent diena tylos ir ramybės. Žmonių skaičių reikėtų riboti pagal priimančiojo vidinį ritmą, energinį pajėgumą ir būsenas.

Žmogus nėra bejausmis daiktas, todėl tie, kurie dirba su kitų fizine, psichine ar mentaline sveikata, privalo gerbti pacientą ir mąstyti, kokius žodžius jam tarti ir kaip šis juos gali suprasti. Tai reiškia, kad kalbėti reikia taip, kaip žmogus gali suprasti, o ne įmantriais terminais, ir tiek, kiek jis gali priimti. Nepamirškite, kad už savo ištartus žodžius patys atsakysite, atitinkamą karmą susikursite. Daug yra tų, kurie apie tai negalvoja.

Nemylintis kitų žmonių individas negali būti gydytoju, juolab psichologu, psichiatru, gyduoliu, mineralų terapeutu, astropsichologu ar kuo kitu panašiu ir, žinoma, šventiku.

„Akmenų knygos“ I dalyje (31) rašoma apie čakras ir energinius kūnus. Siūlytume pastudijuoti, jeigu tas temas suprantate tik fragmentiškai.

Energinė čakrų kokybė per subtiliuosius kūnus pasireiškia, o šie sulig kiekvienu ką tik aptartu supratimo lygmeniu kinta. Čakrų energinė švara arba nešvara taip pat kinta, atsižvelgiant į vidinio darbo sąmoningumą ir išorinio darbo pobūdį. Taigi, kiekviename etape subtiliųjų kūnų specifika ir kokybė kinta, nes dvasinius kūnus būtina… „užsiauginti“, o kitus – apsivalyti. Tų kūnų kokybė nuo čakrų užterštumo priklauso. Šis darbas vyksta iš lėto, ne staiga, todėl pasiaiškinsime, kad iliuzijose negyventumėte.