Apie mineralų taikymo ir nešiojimo prasmę

Antropoteosofiniu požiūriu mineralai ir uolienos – tankiausia Bendrosios sąmonės forma, arba, pagal Rudolfą Štainerį, karalystė. Ji, kaip ir kitos karalystės, turi savas nerašytas taisykles, pagal kurias gyvuoja ir vystosi.

Žmogus – tai įvairių sąmonių, arba subtiliųjų pasaulių, bendradarbiavimo produktas, todėl jį galima pavadinti sisteminiu produktu. Būtent dėl to visi pasauliai gali dirbti per jau žinomus subtiliuosius kūnus. Štai kodėl kalbėjome apie sisteminį gydymą.

Prisiminkite dieviškosios kibirkšties „nusileidimo“ į kitų pasaulių tankius procesą. Iš atmos Kūrėjo pasėta kibirkštis nešasi Dieviškąją Šviesą tolyn. Tai reiškia, kad ji pati ja tiesiog yra. Sunku tai prisiminti materialiame tankyje esant, todėl visos dvasinės kryptys apie Kelią atgal kalba…

Toji Šviesa, leisdamasi per budhi planus, dieviškaisiais įstatymais persisunkia, todėl negali jų nežinoti susivokusysis.

Kauzaliniame plane ji į savos Idėjos vibraciją nerte neria, jai tarnauti su visomis pasekmėmis pasižada.

Dvasios minties pasaulyje ji pagal savo Idėją dvasios minties struktūrą įgyja ir apsirengia lyg šviečiančios žvaigždės kūną. Todėl yra tų, kurie mėgsta sakyti, kad susivokusieji – tai žvaigždės.

Astraliniuose pasauliuose toji struktūra mažytėmis žvaigždutėmis pažyra, todėl iš vienos kibirkšties visa žvaigždinė giminė atsiranda. Astralinių pasaulių formomis tos žvaigždutės toliau apsirengia ir į In ir Jan kokybes atsidalija vyro ir moters astralinius pavidalus įgydamos.

Be eterinių pasaulių galimybių materializacijos procesas negalėtų vykti. Tai reiškia, kad šiame lygmenyje astralinės formos eterinėmis pasipildo ir subtiliosios sistemos formuojamos.

Fizines formas kuria stichijos: žemė kuria kaulus ir kūną, vanduo užpildo skysčiais, oras suteikia kvėpavimą, o ugnis priima iš eterio stichijos (ne eterinio pasaulio – aut. pastaba) dvasinės ugnies substanciją – sielą ir įtvirtina ją naujai sukurtame kūne.

Todėl moters ir vyro ryšys pritraukia ugnį, parodančią kelią naujai sielai ateiti. Moters įsčios – tai žemė ir vandenys, vyro sėkla – oras ir ugnis. Jiems susijungus tinkamu laiku, vaisius užsimezga. Štai toks žmogaus, kaip sistemos, susiformavimo kelias. Todėl sąmoningas žmogus visados dvasią laiko pirmine, materiją – antrine, o ne atvirkščiai.

Nuo ateinančios sielos ir jos naujųjų tėvų karmos priklauso žmogaus vidinės energijos pobūdis. Todėl vieni labiau imlūs Gėriui, kiti – Blogiui. Pagal tai kitus žmones ir situacijas prisitraukia. Tačiau kiekvieno teisė ir pareiga savo sielai padėti,

t. y. tą vidinę kokybę gerinti, taip prastą karmą apsivalyti ir kurti gerą. Blogis apsunkina sielos kelią, Gėris – lengvina, todėl vienos sielos į subtilesnės sąmonės pasaulius po mirties eina, kitos – į tankesnės, vadinasi, arčiau Žemės lieka su visomis pasekmėmis. Būtent dėl to nuolatos primename savo vidinės kokybės pažinimo ir darbo su savimi būtinybę.

Kiekvienas žmogus norėtų gyventi laimingai ir sėkmingai, tačiau retam pasiekta laimė pilnatvę suteikia. Pilnatvę sunku patirti egoistui, nors ir kokius turtus jis turėtų, kokiu didžiu sau atrodytų, tačiau pilnatvę patiria tas, kuris iš karmos laisvinasi, savo sielos darbus atlieka.

Štai ką sako Mahatma: „Jeigu žmogus kažko neturi, vadinasi, jam to nereikia arba jis to nevertas. Gauna tuomet, kai karmos impulsai harmoningi tampa. Tada vieni moka įvertinti, ką gavę, todėl tinkamai naudoja, kiti įsitikina, kad ne tai, ko troško, yra svarbiausia, todėl visiškai paleidžia savo prisirišimą prie troškimo.

Dabartinė žmonija nori visko tuoj pat, todėl gavusi, ko norėjo, nevertina ir vėl kitko nori. Tai savo troškimus tenkinanti visuomenė, vis giliau smenganti į savo troškimų juodąją skylę.

Kiekvienas pats privalo patirti savo klaidų pasekmes, kad jas suvoktų, taisytų ir jų nebedarytų. Toks karmos dėsnis. Tokia yra Tiesa, vedanti į dvasios ir materijos vienovę ir išsilaisvinimą.

Todėl skaudžiai klysta tėvai, ieškantys, kaip išspręsti suaugusių vaikų problemas, atsiradusias dėl jų pačių padarytų klaidų. Jeigu tėvai vaikų klaidas prisiima, vaikai nepasimoko. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus pats už save atsako, o ne už kitą.“ (Vilnius, 2015 05 14)

Kad pilnatvė atsirastų, tris dalykus žmogus turi išsiugdyti:

1. Savo Didįjį pasirinkimą atlikti, stiprybes nuo silpnybių aiškiai atskirti ir sąžiningai pasirinktomis vertybėmis vadovautis. Siela per sąžinę girdima. Gėrį pasirinkusysis valią su sąžine suderins, todėl gerą karmą kursis sau ir savo palikuonims. Blogį pasirinkusiojo valia sąžinės nepaiso, todėl jis blogą karmą sau ir savo palikuonims kuriasi. Tai reiškia, kad ant skirtingų pamatų kiekvienas savo gyvenimą ir sėkmę kuriasi, todėl skirtingai abu gyvenimą baigia.
2. Šviesą pasirinkęs žmogus stengiasi blogus charakterio bruožus gerais paversti, turimus sugebėjimus ir talentus ugdyti. Tai reiškia, kad bet kokie gebėjimai ar talentas privalo būti ugdomi. Be noro tai daryti, valios, nuoseklaus ir sistemingo darbo, atsakomybės, priimant savarankiškus sprendimus, saviugda nevyksta. Reikia turėti svajonę ir išdrįsti ją įgyvendinti, rizikos neišsigąsti. Didelių svajonių neturintis žmogus nuobodų vartotojo gyvenimą gyvena. Kenčia po 50 metų tie, kurie negirdėjo sielos kuždesio, į svajonę kvietusio, arba ją dėl buities reikalų išdavė, laukė, kad kas nors ateitų ir stebuklingu būdu jų gyvenimą pakeistų. Laimingi į jos kvietimą atsiliepusieji, nes tokiems ir Kūrėjas pagalbą siunčia, kai ji reikalinga. Pagalba nesiunčiama, kol žmogus neapsisprendė senojo gyvenimo dėl naujojo aukoti, nesurizikavo pirmojo lemtingo žingsnio žengti.
3. Laimi tas, kuris jau įsitikino, kad gyvenimas nėra juodraštis, kad jis nuo pradžios iki pabaigos yra švarraštis. Tai žinantis žmogus rytdienai neatidėlioja to, ką gali padaryti šiandien. Jis kiekvieną dieną tarsi paskutinę gyvenimo dieną gyvena, todėl jo gyvenimas prasmingas. Jis gerus darbus daro, nes kitaip negali. Jam nesvarbu, ar yra juos įvertinančiųjų, ar ne. Toks žmogus dirba kokybiškai, o ne atmestinai, todėl tampa savo srities profesionalu ir turi daugiau galimybių negu kiti į kolektyvinį darbą kartu su visais, dėl žmonijos besiaukojančiais, įsitraukti.

Tai reiškia, kad siekiant suderinti sielos pilnatvę su žmogiškąja sėkme ir laime, reikia patikėti savo dieviškąja kibirkštimi ir leistis į stebuklingą jos pažinimo kelionę. Siela – Visagalio Kūrėjo dalelė, ta kelionė pavyksta tam, kuris Tuo, kuris tą dalelę į Žemę siuntė, tiki ir pasitiki. Kūrėjas nėra egoistas, nes Jis – visos Jo sukurtos daugialypės kolektyvinės sąmonės išskleidėjas, todėl kuo giliau žmogus save, kaip sielą, Kūrėjo dalelę, pažįsta, tuo natūraliau nunyksta vieneto egoizmas, o jis pats kolektyvinės sąmonės nematomo kūno dalimi jaučiasi su visomis pasekmėmis. Pagal tai ir gyvena.

Kiekvienai sielai – savo karmos nulemtos patirtys ir nužymėtas kelias. Todėl net jeigu daug metų seminaruose arba paskaitose šalia savęs vis tuos pačius žmones matote, tai nereiškia, kad vienodai einate, kad vienodas Jūsų dvasinis lygmuo. Tikrai ne. Vienas dėl savų išbandymų sustoja, o kitas, juos įveikęs, tolyn traukia sustojusiuosius palikęs, nors išoriškai lyg ir šalia būna. Tai reiškia, kad dvasiniuose dalykuose neįmanoma pasikliauti tuo, ką matote, nes dvasingumas tik pačiu suvokimu gali būti pamatuotas, o ne kokiais nors žemiškaisiais matais.

Mineralai – kolektyvinės sąmonės dalis. Jie gali daug pagelbėti, tačiau negali stebuklingai pritraukti žmogui laimės ar sėkmės. Mineralai pajėgūs padėti ugdytis reikalingas savybes laimei ir sėkmei pasiekti. Šiuo atveju pradžioje žmogui svarbu suprasti, kas jame pačiame tą sėkmę ir laimę atstumia, vadinasi, kur yra jo klaida, besikartojanti amžių amžius, ne tik šį gyvenimą, nes toji klaida inicijuota deformuotos minties struktūros. Tam tikslui akmenys buvo ir tebėra nešiojami kaip amuletai ar talismanai.

Bet kuris mineralas, kaip tankiausia, visados tylinti, į save įnirusi sąmonė, moko savo šeimininką ir draugą Saturno savybių, vadinasi, kantrybės, ištvermės, nuoseklumo, tvirtumo, kryptingumo ir atsakingumo. Nuolatos nešiojamas jis pirmiausia veikia žmogaus pažeistas minčių struktūras arba pripildo harmoningos energijos tuščiavidures. Kai kurie mineralai, susidraugavę su savo šeimininku, gali pritraukti

reikalingus žmones ar situacijas tiek kaip pagalbą, tiek tam, kad šis galėtų jose pamatyti galimo sprendimo pasekmes arba dar kartą pasitikrintų. Tiesa, stiprūs mineralai, lygiai kaip energiškai stiprios praktikos, gali pakelti į paviršių tai, kas arčiausia, vadinasi, vienam – užslėptą gėrį, kitam – blogį. Todėl nesupratėlis gali sakyti, kad akmuo neša nelaimes ar kenkia. Tai reiškia, kad jis savo ydų dar nesugeba matyti. Tokiam verčiau nešioti šalutinio poveikio nesukeliančius akmenis. Jie jau minėti anksčiau.

Akmuo gali tapti ištikimiausiu, niekados neišduodančiu draugu tam, kuriam pagelbėti nebyliai prisiekė. Kilus pavojui jis šeimininką savimi užstoja, visą Blogį prisiima, todėl yra nesuskaičiuojama galybė nutikimų, kai nešiojami akmenys pakeitė spalvą, susidrumstė, suskilo ar net sprogo į šipulius. Jiems reikėtų padėkoti ir užkasti į žemę.

Akmuo ilgai ir kantriai veda savo šeimininką į naują supratimą ir suvokimą, parodo nelaimių priežastis jas suprasti pasiruošusiajam ir pritraukia laimę, kai žmogus jau jai pribręsta.

Laimingi yra supratusieji, kad ne kiti žmonės, o jie patys privalo kurti savo gyvenimą, todėl to imasi.

Laimingi gyvenimo saulėlydyje klaidas supratusieji ir nepabūgusieji jų taisyti.

Laimingi yra dėkingumo, atleidimo ir meilės svarbą žmogiškuose santykiuose supratusieji.

Laimingi yra Tikėjimo dvasia svarbą sielai suvokusieji.

Nelaimingi yra gyvenusieji neapkęsdami, kerštaudami ir šitaip mirę.

Nelaimingi yra gyvūno, o ne žmogaus gyvenimą gyvenusieji, dvasios didybės nepažinusieji.

Skirtingi yra žmonės, todėl skirtingai ir mineralus mato. Juos, kaip Dvasios minties pasaulių materializuotas Žemėje struktūras, visi gali matyti, paimti į rankas, pauostyti, net palaižyti, jeigu nori pajusti jų skonį ir pan. Todėl kelias, vedantis per mineralų karalystę, ypač vertingas tiems, kuriems sunku patikėti tuo, ko nemato, tačiau lengviau patiki paėmę akmenį į rankas ir jo realų poveikį pajutę.

Pamąstykite, kas nutinka, kai žmogus paima į ranką mineralą.

Pirmiausia jį apžiūrėdamas žmogus juo grožisi. Taip prasideda savaiminė koncentracija į objektą, raminanti mintis, atpalaiduojanti įtampą, mokanti grožio ir harmonijos.

Antra, jis mineralą liečia, taip natūraliai perima jame esančios energijos kokybę ir grynina savo energinę kokybę. Greitai veikiantys akmenys, tokie kaip rožinis kvarcas, ramina, atpalaiduoja, ametistas nuima protinę įtampą, mažina jos sukeltus galvos skausmus. Taip po truputį žmogus pajunta, kad akmuo veikia.

Trečia, ilgiau grožėdamasis mineralu, žmogus jam padeda atsiverti. Taip įvyksta mineralo sąmonės ir žmogaus širdies kontaktas. Žmogus šiltėja, todėl pamažėle pradeda lengviau priimti ir kitus žmones.

Ketvirta, siela – tai dvasinė substancija, vadinasi, ji, kaip Dvasios pasaulių sąmonės dalelė, susilietusi su švaria mineralo sąmone, bunda. Taip nutinka, nes išgirsti sielą įmanoma tik tada, kai nurimsta emocijos ir nutyla protas. Vieni mineralai labiau skatina budimo procesą, kiti – lėčiau.

Penkta, tas, kurio siela bunda, anksčiau ar vėliau prisimena savos komandiruotės į Žemę užduotį ir ieškosi būdų, kaip geriau ją įvykdyti.

Štai kiek visko atsiveria kasdien tam tikrą laiką palaikius rankose akmenį. Todėl vaikams ir dar neatsivėrusiems arba jau atsiveriantiems suaugusiems žmonėms ypač vertingos kelionės, kuriose jie renka akmenis, jais grožisi, bando atspėti jų savybes, dalijasi potyriais, lanko šventus akmenis ar šventvietes, jas tvarko, prižiūri aplinką.

Kelias, vedantis per mineralų karalystę, patikimas ir saugus. Tačiau juo einantysis turi neskubėti, nes ir akmuo niekur neskuba.

Juo einantysis turi mokytis tylėti, kad įsiklausytų į save ir aplinką, nes akmuo visados tyli.

Juo einantysis mokosi patikimumo, nes akmuo patikimas.

Juo einantieji pamažu įgyja Saturno malonę, nes patys akmens savybių įgyja.

Dar daugiau: matomas akmuo, kaip gyvosios gamtos dalis, ir nematomos jo sąmonės veikimas padeda suderinti materijos tvirtumą su dvasios polėkiu, priešybes paverčia vieniu.

Ir tai dar ne viskas: akmens užgrūdintas žmogus tampa atsparesnis išbandymams, nes pamažu susiformuoja vidinį stuburą, padedantį atpažinti bet kokias manipuliacijas ir nepasiduoti svetimos energijos poveikiui.

Gamta visados pasiruošusi padėti žmogui. Svarbu, kad jis pats norėtų tą pagalbą priimti: gyvūnijos pasaulis moko sveikai gyventi, t. y. pasiimti tiek, kiek reikia, ne daugiau; augmenijos pasaulis moko harmonijos ir jautrumo aplinkai, mineralų pasaulis – rimties ir susikaupimo.

Todėl nuo tos minutės, kaip pirmą kartą paimate į ranką akmenį ir bandote pajusti jo veikimą, pabandykite įsiklausyti ir į save. Pajuskite, kokiu organu, kuria čakra ar kaip kitaip Jūsų kūnas ir sistemos atsiliepia į laikomo rankoje akmens energiją. Vieniems šie pojūčiai nurodys į esamą problemą, jautresnieji galbūt pajus galimo akmens poveikio kryptį ar net jo savybes.

Akmuo gali patraukti savo grožiu, forma arba piešiniu, o gal tiesiog intuityviai jį paėmėte ir negalite pagrįsti šio veiksmo. Pradžioje tai nesvarbu, tačiau geras mineralų terapeutas pagal Jūsų akmens intuityvų pasirinkimą netruks atskleisti svarbiausią šiuo metu Jūsų gyvenimą veikiančią temą (apie visa tai galite paskaityti knygoje

„Akmenų kortos trims sąmonės lygmenims“, 32). Pradžioje svarbus akmens ir Jūsų sąmonių kontaktas. Akmens dydis neturi reikšmės. Esmė ne svoris, o kokybė, todėl ir per mažutį akmenėlį į Jus gali prabilti mineralų karalystės bendroji sąmonė. Ji kalba be žodžių, nuramina protą ir paruošia Jūsų širdį, kad per ją išgirstumėte savo sielą ir galbūt net kitų karalysčių sąmones.

Akmenų grožis įkvepia menininkus, jų ramybė ir tyla apvalo emocijas ir mintis. Prisilietęs prie akmenų širdimi žmogus jais užsikrečia, tarsi suserga, todėl jie tampa jo gyvenimo dalimi. Jis atsiveria grožiui ir stebuklui aplinkoje ir savyje, todėl stebuklai iš tiesų pradeda vykti. Tokius žmones akmenys gali lydėti atsivėrimo sielos darbams kelyje.

Skaidrūs ir peršviečiami mineralai, turintys konkrečią kristalinę singoniją, gali būti taikomi žmogaus minties struktūroms apvalyti ir jų visokeriopai harmonijai atkurti.

Kristaluose su įvairiomis priemaišomis ir metamorftnėse uolienose gali susijungti kelios singonijos, todėl jie ypač naudingi į savo vidinius prieštaravimus įnirusiems žmonėms, vykstant pokyčiams, nes skatina žmogų pradėti keistis pačiam, nelaukti, kol tai padarys karma.

Kalbėjome apie vidinės energijos kokybės pažinimo ir pasirinkimo svarbą. Taigi, tas, kuris pažįsta savo vidinę kokybę, nešiodamas mineralus patiria silpnesnį šalutinį poveikį negu tas, kuris jos nepažįsta arba pervertina. Šalutinis poveikis pirmiausia sietinas su esamos tikrosios kokybės iškilimu į paviršių:

• tiesiogiai fiziškai (liga, sunkūs įvykiai ar situacijos);
• psichiškai (paūmėję tarpusavio santykiai, t. y. nebesusikalbėjimas su tais, su kuriais anksčiau puikiai pavykdavo susikalbėti, vidinių kompleksų išryškėjimas, košmariški sapnai ar vizijos);
• mentaliai (turimų ydų: valdingumo, puikybės, teisuoliškumo, godumo, šiurkštumo, kategoriškumo ir kt. išryškėjimas).

Rusų autorių knygose apstu magiškų užkeikimų, sustiprinančių akmenų galias. Deja, retoje jų, kaip ir jaunimo ypač pamėgtose burtų knygose, rašoma apie šalutinį poveikį, užgriūvantį tuos, kurie tais užkeikimais naudojasi. Dažniausiai kuo paines nė ir nešvaresnė žmogaus vidinė energija, tuo labiau jis nori būti arba nors atrodyti stipresnis, ypatingesnis už kitus. Kai kuriems jų atrodo, kad magija, egzoterika gali tai suteikti. Taigi, jie naudoja magiškas formules, simbolius ir veiksmus, pradeda programuoti akmenis, pranašauti ir burti nesusimąstydami apie galimas pasekmes. Dar praėjusiame šimtmetyje buvo galima taip žaisti, tačiau tikrai ne dabar, bendram vibracijų fonui kintant. Gyvename aktyvaus karmos valymosi ir visuotinės karmos išlyginimo laiku, todėl kiekvienas gauname tai, ko prisiprašėme, o Akašoje kaip niekados iki tol pokyčiai greitai vyksta. Tai reiškia, kad tiek asmeninė, tiek giminės, tiek valstybių ar tautų karma grįžta taip, kad apsivalymas būtų efektyviausias. Tai reiškia, kad už viską reikia atsiskaityti. Didžiausią kainą tenka sumokėti už kosminių principų pažeidimus. Skaudžiai reikia mokėti sakralinių dėsnių nesuprantantiems ir taisyklių nepaisantiems burtininkams, pranašautojams. Vieni jų moka savo asmeniniu gyvenimu ir fizine arba psichine sveikata, kiti – artimaisiais ir palikuonimis.

Todėl autorė nepataria kviestis galingų jėgų, kurių galios nepažįstate, kol savosios vidinės energijos nepažįstate ar dar negalite kontroliuoti. Jūs ne tik nesusitvarkysite su sukeltais efektais, bet ir už tokius žaidimus gali tekti sumokėti tokią kainą, kokios nesitikėjote. Jokiose magiškose knygose toji kaina nėra parašyta, tačiau ji visados yra. Šviesos Pašvęstieji žmones dėl tokių dalykų visuomet perspėja ir budrumą ugdytis ragina.

Tamsai tarnaujantieji tą kainą žino ir iš žmonių, kurie su jais nori dirbti, išsireikalauja, nors retai ją viešai skelbia. Žmonėmis jie per jų ydas, stipriausius prisirišimus, karščiausius troškimus manipuliuoja ir šitaip įtraukia, nes sielų kiekybė jiems reikalinga, nesvarbu kokybė, nors pastaroji visą laiką laukiamesnė.

Tad jeigu specialiais užkeikimais suaktyvinsite ir taip stiprius akmenis, tarkim, deimantą, rubiną, aleksandritą, topazą, obsidianą, hematitą, heliotropą ir pan., jie gali paversti juos nešiojantį žmogų monstru, o jo ir jo artimųjų gyvenimus – košmaru. Todėl neužsižaiskite magiškais dalykais lyg vaikai su degtukais. Magija – tai koncentruota energija, kurią sutelkia savo vidinę energiją įvaldęs ir kryptį pasirinkęs magas. Taigi, toks žino, kam tarnauja ir kodėl, todėl žino ir kaip toji sutelkta energija veiks. Savos energijos nepažįstantis galių norėtojas greitai žemųjų pasaulių esybių žaisliuku arba „maistu“ gali tapti su visomis pasekmėmis.

Knygoje „Antropoteosofija“ II ir III tomuose (1) rašoma apie Sielos Evoliucijos ir Involiucijos Kelius, kaip tampama žemųjų pasaulių žaislu ir pan. Tie, kurie sąmoningai keliauti norite, pastudijuokite. Tie, kuriems atrodo, kad viską žinote, nes patys jaučiatės vedami, ypač tuos skyrius pastudijuokite, kad apsidraustumėte. Jeigu galvojate, kad viską žinote ir niekas Jums nieko naujo nebegali atskleisti, neskaitykite ir šios knygos…

Daug abejojančiųjų ir nepasirinkusiųjų blaškosi filosofijos, kurios niekas nekritikuotų, ieškodami. Nerasite pasaulyje to, ko kas nors nesukritikuotų, todėl to ieškodami greičiau tapsite trupiniautojais, užstrigusiais savo iliuzijoje apie visiems tinkamą tiesą, nei tai, ko ieškote, rasite. Tik savo širdimi patikėję, mažiau svetimų kalbų klausydami ir dairydamiesi, kaip kitiems patinka Jūsų gyvenimas, į Kelią stosite. Akmuo ir čia gali padėti: Kelyje stiprybės suteikti (labradoras), Kelią nurodyti (lazuritas), savąjį Aš padėti atskleisti (ortoklazas, kurio komercinis pavadinimas auksinis labradoras), kaukes parodyti (opalai), bet atsakomybę už Kelią teks prisiimti pačiam, nes eiliniam gyvenimui pasibaigus Karminei valdybai Jūs pats, o ne tie, kurie patarinėjo, atsiskaitysite. Tačiau jeigu niekur eiti nenorėsite arba valios dirbti neturėsite, niekas Jūsų neišraus lyg daržovės iš lysvės, todėl gyvenimas gali tuščiai praeiti.

Stipri ir koncentruota akmenų sąmonės jėga visais laikais buvo naudojama magijai ir įvairiems poveikiams įtvirtinti, todėl įvairūs ritualiniai atributai iš mineralų būdavo gaminami ir specialiai įprogramuojami.

Šviesos atstovai naudodavo juos savuose ritualuose ir Misterijose, o Tamsos atstovai – savuose. Todėl akmenys ir vieniems, ir kitiems tapdavo darbo priemone.

Šviesos atstovai nukreipdavo akmenų potencialą aukštesniems visuomeniniams ir bendriesiems evoliucijos tikslams, o Tamsos atstovai naudodavosi jais turėdami egoistinių siekių: kad sustiprintų savo galias ir valdžią, padidintų turtus ir pan. Taip jie suteršdavo mineralų karalystės sąmonę.

Taip jau yra, kad daugelio mineralų neįmanoma suteršti, nes jie tiesiog nepriima Tamsos programų, todėl tie, kurie bando jas įdėti, patys nukenčia. Grynos singonijos mineralai neleidžia pergudrauti karmos dėsnio, nes singonija – tai dvasios minties struktūra, atėjusi iš kosminių įstatymų. Žinoma daugybė istorijų apie per akmenis paleistos energijos grįžimą bumerangu atgal, taip pat ir pasakojimų apie užkeiktus brangakmenius ir pan.

Mineralai, ypač kristalai, – tai energiniai kaupikliai. Kristalai – lyg senoviniai

„diktofonai“, kuriuose palikti įrašai lieka amžiams. Kiekvienas kristalas jau yra įrašęs aplinkos, kurioje slūgsojo, istoriją, todėl jis – neįtikėtinai talpi biblioteka.

Tai reiškia, kad ir dvasios ieškotojas, norintis įrašyti šventos vietos, kurioje lankosi, energiją ar kitus jam svarbius energinius dalykus, gali turėti kristalą projektorių (su nupjauta šaknimi), kurį užtenka pastatyti šalia savęs. Vėliau tame kristale esančią energiją galima naudoti medituojant, atliekant dvasines praktikas, meldžiantis. Tuo metu kristalas laikomas rankose arba dedamas ant širdies, kaklo ar adžnos čakros. Patirkite patys. Tam nereikia jokių įgūdžių, tik įsiklausyti į save, pasiimti kristalą ten, kur reikia. Toks kristalas gali būti neįkainojama dovana Jus mylintiems žmonėms.

Primename, kad žodis „stipru“ nėra žodžio „gerai“ sinonimas. Tai, kas gera, paprastai yra harmoninga, bet dažniausiai harmonija erzina tuos, kurie jos neturi arba nenori. Todėl juokingi žmonės, kurie taip ir likę vaikais pagal savo sąmoningumą užsispyrę bando įrodyti savo išskirtinę stiprybę ir tiesia ranką į stiprius akmenis, pakeliančius į paviršių visą vidinę kokybę. Jiems nuo ramesniųjų reikėtų pradėti, kaip ir bet kam kitam.

Tamsieji gali suteršti (taip ir daro) lauko akmenų ir akmenų, neturinčių grynos singonijos, sąmonę. Taip siaura žmogaus sąmonė užteršia kitų karalysčių sąmonę, kartu užnuodija Žemės mentalinį lauką. Tai nusikaltimas žmonijai ir kitoms karalystėms. Šviesieji, radę akmenų su netikusiomis programomis, jas neutralizuoja ir kosminius principus atitinkančiomis pakeičia, kad Žemės laukas apsivalytų.

Mineralus galite palyginti su gamtos vaistine. Visko joje rasite. Todėl rinkdamiesi mineralą, pirmiausia žinokite, ko ieškote. Pasirinkę apie jo savybes paskaitykite. Tada tikrai įsitikinsite, kad neapsirikote. Apie mineralų parinkimą, amuletus ir talismanus plačiai rašyta „Akmenų knygos“ I tome (31), todėl nebekartosime.

Niekados nepamirškite, kad žinojimas be praktikos – niekinis, tuščias, o darant naujas žinojimas atsiskleidžia. Darymas moko, ne kalbėjimas apie darymą. Knygos ne tam rašomos, kad lentynoje gulėtų, o kad sužinoję tai, ko trūko, praktiškai patikrintumėte veikimą, naudotumėtės ir taip patys augtumėte.