Apie istoriją

Seniesiems aisčiams laisvė buvo pati didžiausia brangenybė, nes jie žinojo, kad Motinos meile alsuojanti ir Tėvo valiai atsidavusi širdis visados laisva. Todėl aisčių išminčiai mokė, kad iš tikrųjų laisvas žmogus nieko niekaip užkariauti ir pavergti nesiekia, bet savo laisvę nuo galimų pavergėjų gina. Jie kalbėjo ir apie tai, kad tas, kuris kitus pavergti ir savo valiai pajungti nori, pats yra savo valdžios troškimo vergas, kuriam aklai tarnauja. Ateitį numatydami jie perspėjo, kad aisčių tauta tol gražiai gyvens ir bus nenukariaujama, kol pati į svetimų žemių ir turtų grobikiškus karus nepatrauks. Taip darydama ji Didžiosios Aisčių Dvasios palaikymo neteks. Buvo sakyta, kad tas, kuris kitus nukariauti ir pavergti pakyla, pats vėliau yra nukariaujamas ir pavergiamas. Dar jie įspėjo į tolimą ateitį žvelgdami, kad vergystė gali būti ne tik prievartinė, bet ir savanoriška. Pastaroji dar sunkesnė, nes iš pirmosios žmogus siekia laisvintis, atmeta tai, kas jam buvo primesta, o į savanorišką vergystę pats pasiduoda, iškeičia savo sielos laisvę į kūno patogumus, malonumus ir turtus, o gal įsivaizduojamą valdžią, kuri iš tiesų kitiems priklauso. Tai reiškia, kad Tamsius visados suranda būdų, kaip vertybių nežinantį arba jose susipainiojusį žmogų pavilioti.

Niekas nevyksta atsitiktinai, nes Tėvas su savo pagalbininkais tvarką prižiūri, kad Motinos harmonija būtų išlaikyta. Pats žmogus, kaip ir tauta, renkasi, kam tarnauti: Tėvui-Motinai ar Tamsiui, todėl Tėvą-Motiną ir savo garbingos Tautos Dvasią į Tamsiaus vadovavimą iškeitusi tauta, kardą prieš kitas tautas iškeldama, pati nuo to kardo ateityje rizikuoja pražūti, jeigu neatsiras toje tautoje tų, kurie visą jos sukurtą blogį perims pasiaukodami. Taip buvo visada: vieni žmonės kuria blogį kitiems, o kiti valo ji savimi, kad palikuonims būtų šviesiau. Tačiau kai tauta tokių savo šviesuolių nebegerbia, jų darbus niekina ar jų nevertina, savo noru į patogumus ar turtus žadančiųjų vergiją pasiduoda, gali tokie pasiaukojantieji į tautą nebeateiti. Tai reikš, kad ir Tėvas-Motina ją apleido, nes ji pati nuo Dvasios pagalbos nusisuko. Tai reikš tautos susinaikinimą.

Istorijoje žinomi aisčių (baltų) užkariaujamieji žygiai ir jų karių žiaurumas pavergtiesiems, todėl dabar vis menkėja tautos žemės ir jų skaičius, kaip ir pats potencialas, nes jis nyksta daugėjant žmonių, savo tautos iškilia Dvasia nebetikinčių.

Žinoma, dabar sunku rasti tikruosius istorijos aprašus, nes raštas Lietuvoje atsirado tik apie XV–XVI amžius. Kitataučių užrašytos žinios negali būti patikimos, nes dažniausiai yra tendencingos. Apie aisčius (baltus) rašė ir romėnai, ir rusai, ir vokiečiai, ir lenkai, ir skandinavai, tačiau jie negalėjo pažinti šios tautos tikrojo gyvenimo jo negyvendami, todėl vien savo įspūdžius perteikė, dažniausiai savų tikslų turėdami, siekdami ją sumenkinti, o save išaukštinti. A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ (11) rašoma: „Rusai domėjosi Lietuvos istorija dėl politinių tikslų, siekdami įrodyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo rusų kultūros įtakoje, o Lietuva yra Rusijos valstybės dalis. Jie ieškojo tam patvirtinimų istorijoje ir kūrė savus argumentus.

Lenkai domėjosi, siekdami sugriauti rusų tezes, kad įrodytų, jog Lietuva visados buvo Lenkijos įtakoje, o lietuvių visuomenė yra lenkiška. Lenkų istorikams rūpėjo išgarbinti kultūrinę Lenkijos „misiją“, įrodant, kad „barbarus pagonis“ lietuvius apšvietė lenkai.

Vokiečiai tyrinėjo savais tikslais. Jie užgrobė prūsų žemes ir siekė pateisinti tą užgrobimą. Vėliau ėmė įrodinėti, kad turi pilnas teises į Pabaltijį ir ypač Klaipėdos kraštą.“

Savaime suprantama, strateginiu požiūriu aisčių (baltų) teritorijos su praktiškai neužšąlančia jūra viliojo svetimšalius užkariautojus. Jomis domėjosi ir Vatikano valstybė, todėl kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų riteriai buvo pasiųsti į grobikiškus žygius, prisidengus laukinių pagonių krikštijimo tikslais. Riteriams už žudomus nekrikštus visuotinis nuodėmių atleidimas buvo pažadėtas. Prievartos kardu buvo diegiama nauja religija, naikinamos senosios šventvietės, nukankinti ir išžudyti senieji išminčiai, žyniai, kriviai ir jų pagalbininkai. Taip buvo siekiama vieno tikslo – kad aisčių išmintis daugiau niekados nebeprisikeltų ir senoji aisčių tauta būtų amžiams ištrinta iš būsimųjų pasaulio istorijos žemėlapių. Visais laikais užkariautojai žinojo: išnaikinus šventus ir išprususius žmones, paprasti žmonės, orientyrą praradę, sutrinka, todėl lengviau į vergovę pasiduoda. Šitaip garbingų karių ir išminčių tauta buvo paversta žemdirbių tauta. Nelengva tuomet tautai prisikelti tuo pačiu aukštu dvasiniu lygmeniu, kokį turėjo.

Lygiai taip pat buvo iškreiptas ir Kosminio Mokytojo KRISTAUS Meilės mokymas. Vatikanas pasinaudojo jo Idėja platesnei valdžiai ir didesniems turtams įgyti ir ginklu kitatikius paėmė. Tikrai ne didingas Kristaus mokymas ir jo atneštas žmonėms MEILĖS ŽODIS kalti dėl visų dabar jau žmonijai žinomų blogybių, o tik valdyti kitus siekiančios žmonių grupės dvasinis tamsumas, nesvarbu, kokiais titulais ji tą tamsumą dangstytų.

Taigi, kitataučiams rūpėjo ne lietuvių reikalai, o tiktai jų žemės ir įtaka.

Senieji aisčių tautos išminčiai praktikavo ne raštišką, o žodinę perdavą, nes buvo įsitikinę, kad bet koks parašytas teiginys iškreipia išminties esmę, kadangi ją į žodžius įrėmina, o įrėminta išmintis praranda savo platumas. Todėl išlikę tam tikri valdiški dokumentai, subjektyvūs laiškai ar atskirų įvykių aprašymai neatspindi tikrovės.

Tačiau juk ir pati istorija visais laikais buvo vien atspindžių to, kas realybėje vyko, mokslas, nes užsakomieji istorinių įvykių aprašymai įprasti tiek anksčiau, tiek dabar.

Net šiomis dienomis seną aisčių istoriją savinasi ir savaip interpretuoja, savus istorikus pasitelkę ją pagal savo poreikius perrašinėja lenkai, baltarusiai ir rusai. Deja, net ir pačioje Lietuvoje yra istorijos profesorių, iš savo katedrų ir televizoriaus ekranų jaunimą painiojančių, kaip ir aisčių Dvasios palikimo nežinančių žmonių, teigiančių, kad „laukinei“ lietuvių tautai kultūrą atnešė lenkai, kad tos tautos iš viso nebuvo, kaip ir pačios Lietuvos, kad ji tik neseniai atsirado. Kyla klausimas: kam tokie „mokslininkai“ ir „istorikai“ dirba, kieno užsakymus vykdo? Kodėl jie tendencingai ieško patvirtinimų apie tautos menkumą, užuot pakėlę iš užmaršties jos didingą išmintį ir turėtą dvasinį identitetą? Ar nebūtų senovėje jie pavadinti tautos ir Tėvynės išdavikais? Bet kuris intelektualesnis žmogus žino, kad apie bet ką galima rasti ir gerų, ir blogų dalykų, kaip ir tai, ko ieškoma, paneigiančių ir patvirtinančių faktų, dėl to istorijos metraščiuose sunku surasti neutralią tiesą. Kodėl tada šalies viduje platinamas intelektinio mankurtizmo virusas ir nuodijami žmonių, ypač jaunų, protai? Kodėl iškreipiama ir taip paniekinama viena seniausių, nors ir pakitusi, bet dar vartojama Europos kalba? Kodėl iš universitetų tribūnų teigiama, kad tautinės ir juolab dvasinės tapatybės nėra ir… nebuvo? Logiškai mąstant, šiuo atveju nebeišeina atmesti galimo užsakymo sunaikinti senosios tautos likučius iš vidaus, paaukoti ją ant globalizacijos altoriaus. Štai Jums ir savanoriška vergija.

Šiame kontekste žingeidžiam skaitytojui būtų pravartu duoti trumpą nuorodą, kad galėtų pasigilinti. 1776 metų gegužės 1 dieną Ingolštato (Vokietija) universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius A. Veishauptas įkūrė Iliuminatų ordiną. 1777 metais jis buvo priimtas į Miuncheno masonų ložę. Išprususiam skaitytojui ne paslaptis, kad šio ordino nariai buvo ir tebėra įtakingi žmonės, turintys valdžią arba galimybę dirbti su didelėmis žmonių grupėmis, ypač jaunimu. Pamažu ordinas įsitvirtino, pradėjo kontroliuoti ir masonus, kurių dalis laikė garbe būti priimtais į jį. Vienas iš svarbių ordino tikslų buvo sunaikinti visas religijas, atskleidžiant „melą jų visų šventraščiuose ir jų tarpusavio ryšį“. A. Veishauptas kalbėjo ir apie kitą tikslą: „Monarchijos ir nacijos išnyks <…>. Vieninteliu įstatymu žmogui taps protas“ (18, p. 134–135). Daug nepatenkintų esama tvarka žmonių A. Veishauptas patraukė į savo pusę, įtaigiai kalbėdamas apie progresyvų mąstymą ir liberalizmą. Iliuminatų ordinui labai rūpėjo mokyklos ir universitetai, kuriuose mokosi jauni žmonės, kursiantys ateitį, kad galėtų juos paveikti, vadinasi, apnuodyti jų sąmonę. Iliuminatų ritualai – tai religinių šventųjų aktų ir ritualų parodija. Tapęs ordino nariu, žmogus nebegali iš jo pasitraukti. Taigi, ordinas laiko, kad turi teisę į bet kurio nario gyvenimą ir net mirtį. Pats A. Veishauptas sumaniai rezgė savo tinklą lyg voras sėdėdamas jo viduryje. Deja, šį žmogų pažinojo tik artimiausi jo patikėtiniai, visiems kitiems jis buvo mistiškas, nes nematomas visažinis „Didysis Brolis“, „mylimas vadas“, kuris ordino padedamas pertvarko pasaulį. Iliuminatai turėjo slaptus vardus, kad jų tikroji tapatybė nebūtų atskleista. Ši organizacija, kaip minėta, visu pajėgumu veikianti ir dabar, per savo narius braunasi į svarbius valstybių postus ir uždaras ją dominančias organizacijas. Prisidengusi gražiais liberalizmo šūkiais, ji iš pagrindų griauna doros ir moralės principus, nuodija žmonių protus, tyčiodamasi iš moralinių ir dvasinių vertybių ir pakeisdama jas vartotojiškomis materialiomis vertėmis. Ji tvarką, be kurios harmonija neįmanoma, pakeičia chaosu, netvarką ir visaleistinumą vadina laisve. Apsidairykite aplinkui ir akivaizdžiai pamatysite tuos, kurie visa tai skelbia. Akis atverkite ir mąstykite, kas Jums yra vertybės. Ar sugebėsite pasipriešinti galingai ir turtingai žmonių sąmonę bukinančiai mašinai?

Pasak D. Rido (18), pradžioje į šios organizacijos tinklus patekusysis viso to, apie ką kalbėta, nesupranta, nes niekas jam tiesiogiai apie tikruosius tikslus neužsimena. Žmonės priviliojami pakylėtomis kalbomis apie laisvę, liberalizmą, demokratiją ir panašius gražius, iš pažiūros taurius dalykus.

Iliuminatų ordino nariai – itin intelektualūs manipuliacijų žmonių sąmone virtuozai. Jie sugeba neįtikėtinai įtaigiai iškreipti, apjuodinti ir priešingai pateikti tauriausius ir švenčiausius dalykus, gudria ir intelektualia demagogija pridengti savo tikruosius sąmonės involiuciją skatinančius tikslus. Karjera, pinigai, turtas, savo poreikių ir malonumų patenkinimas pateikiami kaip vertybės ir siekiamybė, o moralė, harmoninga kultūra, tikrosios dvasinės vertybės suniekinami kaip anachronizmas, atgyvena. Taip nebelieka pagarbos išminčiai, grožio ir harmonijos sampratą ugdančiai kultūrai, šeimai, vyresniems žmonėms, savo Tėvynei, tautai ir jos kultūros bei dvasiniam paveldui. Tai reiškia, kad tų, kurie taip elgiasi, valdovas ir pagalbininkas yra Tamsos kunigaikštis, kuris savo vedamiesiems suteikia tai, ko šie trokšta: turtus, valdžią ir šlovę. Taigi, kaip minėta, kiekvienas renkasi, kam tarnauja ir kodėl. Tas, kuris savo elgesio tikrųjų motyvų nežino, lengvai bet kokiai savo materialią ar kitokią padėtį pagerinančiai manipuliacijai pasiduoda.

Apie visa tai mes, Astrėja ir Pètros (tokie yra dvasiniai mūsų vardai), kalbame tam, kad suprastumėte mūsų rimtą susirūpinimą aisčių tautos kultūros paveldu ir dvasine tapatybe, taip pat žmonijos pasidavimu tobuloms manipuliacijoms, kurios antropoteosofijoje atskleidžiamos.

Baltijos kraštų valdovų valdžios siekio pasekme tapo senųjų aisčių išminčių pranašystės išsipildymas: vienų iš aisčių – prūsų nebėra, o lietuviai ir latviai iškrinka po pasaulį skalsesnės duonos ieškodami, jau minėtoms manipuliacijoms pasiduodami. Vienytis vertėtų broliams – Aisčių Dvasios vaikams: lietuviams ir latviams, o ne į stipresnius, anksčiau okupantais buvusius kaimynus dairytis užtarimo.

Filosofas E. Kantas teigė, kad lietuvių kalba nusipelno būti apsaugota valstybės ir ji yra raktas, padėsiantis įspėti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįsles.

Pasak anglų lingvisto I. Teiloro, galima spėti, kad jeigu būtų išlikusių to laikotarpio lietuvių literatūros šaltinių, kaip yra išlikusios senosios indų literatūros, būtų galima užtikrinčiau teigti, kad arijų civilizacijos lopšys galėjo būti lietuvių gyvenamose vietose.

Vydūnas (12) kalbėjo taip: „Mūsų tautos praeitis nėra tokia, kad jos gerbimas turėtų būti vadinamas romantika. Jos kalboje vis dar glūdo aiškiausia ariškų tautų sąmonė. Lietuvių tauta ir kraujo atžvilgiu vis dar yra išlikusi gryniausia tauta; kitaip jos kalba seniai būtų tiek jau pakitusi, kaip kitų tautų. <…> Lietuvių kalba – didžiulis lobis, kurio mes ligi šiol nesame nei įvertinę, nei ištyrę.“

Iš indoeuropiečių prokalbės kilo daug senųjų kalbų grupių, tarp kurių yra ir baltų kalbų grupė. Ji laikoma archajiškiausia, išlaikiusia daugiausia pirminės prokalbės požymių, todėl lietuviai turėtų vertinti tokią unikalią galimybę kalbėti savo kalba ir ją saugoti nuo iškreipimų.

Nors aisčių tautos išminties žiedas buvo sunaikintas, laikas įtvirtino jo palikimą aisčių gyventų žemių mentalinėje ir dvasinėje erdvėse, ypač virš senųjų šventviečių, kuriose jautresni žmonės patiria savus atsivėrimus ir suvokimus. Visos aisčių žemės buvo nusėtos šventyklomis, todėl dabar vienos jų turi būti prikeltos, kitos – ne. Tos, kurios prikėlimo laukia, žmones, galinčius tai padaryti, prisitraukia. Tačiau prikelti – tai nereiškia vien tik jas atstatyti, be to, ir atstatyti svarbu ne taip, kaip kažkada buvo, o taip, kaip dabarčiai reikia. Siekiant prikelti šventyklą, neužtenka statinius iš akmenų sustatyti kaip architektūrinį ansamblį. Svarbiausia – ta vieta rūpintis: ją prižiūrėti, švarą palaikyti ir būtinai melstis. Žmogaus, kuris tokią šventyklą atstato, vidinės energijos potencialo švara yra rodiklis, pagal kurį galima spręsti apie pačios šventyklos, kuri yra jo kūrinys, veikimo pobūdį ir dvasinės jėgos buvimo galimybes. Per tinkamai paruoštas, vadinasi, įmelstas šventyklas Tautos Dvasia gali veikti.

Supraskite, mieliausieji, kad tiktai per pasišventusiųjų dėl savo šalies ir kitų žmonių darbus atgimsta Tautos Dvasia, kad savo dvasine jėga maitintų jos mitybai atsivėrusius ja tikinčiuosius. Toks yra kelias, padedantis išlikti senosioms tautoms ir jų dvasiniam paveldui.

Visada bus tų, kurie teigs, kaip jau supratote iš ankstesnių tekstų, kad tautiškumas – tai atgyvena, kad užsienyje gyvenantys dėdės ir tetos geriau žino, kaip čia, savoje šalyje, esantiesiems reikia gyventi ir kuo tikėti. Manipuliacijų daugybė. Tikra yra tik tai, kuo Jūs patys tikite ir kas Jums brangu, ką Jūs esate pasiruošę ginti nuo suteršimo. Vadinasi, kiekvienas žmogus pats turi rinktis, kuo tikėti, nes Dievas jam suteikė laisvos valios dovaną šioje Žemėje. Patikėjęs savo Tautos Dvasia ir stiprindamas ją savo darbais, daromais dėl kitų žmonių ir Tėvynės, jis tos Dvasios jėgą stiprina ir pats jos daugiau gauna. Tie, kurie Tautos Dvasia ir jos buvimu netikite, nemenkinkite to, ko nepažįstate, savo pačių labui.

Tiems, kurie tvirtina, kad svetimtaučiai Lietuvai kultūrą atnešė, neužmirškite priminti, kad bet kuri sena tauta, gilias dvasines šaknis turėjusi, keturiais požymiais apibūdinama:

1. Sena kalba.
   Niekas negali nuginčyti, kad lietuvių kalba – viena seniausių kalbų (kaip ir sanskritas, lotynų k.), kuria dar gyvai kalbama, nors ji pakitusi. Pasaulio universitetuose lietuvių kalbos mokosi filologai, siekiantys pažinti kalbų formavimosi procesus. Taigi, ar gali tauta, kalbanti pačia seniausia, nors ir gerokai pasikeitusia pasaulio kalba, neturėti senos kultūros ir stiprių dvasinių šaknų? Jų neturėdama nebūtų išlikusi.
2. Archeologija ir istorija.
   Pagal šį požymį nustatomas laikotarpis, per kurį vienoje ar kitoje teritorijoje gyventa žmonių. Visa kita – interpretacijos ir spėjimai. Profesoriaus E. Jovaišos archeologiniai tyrinėjimai, aprašyti jo „Aisčių“ daugiatomyje (7, 8, 9), būtų vertingi tiems, kurie domisi šia tema.
3. Tautosaka, senas epas.
   Pasakos, padavimai ir begalė kitų dalykų, užrašytų tautosakininkų, perduoda tautos istoriją giliau, negu tai daro istorikai, pasitikintys tik užrašytais faktais, net jeigu jie iškreipti, todėl tautosaka – tai tautos balsas, o istorija – užsakomieji raštai.
   Tyrinėtojas A. Kurtinaitis senuoju epu laiko „Eglę žalčių karalienę“ (10).
4. Senieji simboliai, arba runos.
   Seniausias aisčių runas tyrinėja savo gyvenimą tam pašventęs J. Šeimys (13).

Nesame gudai, gotai, sarmatai ar baltoslavai, esame AISČIAI, nuo XIX amžiaus pavadinti baltais. Mes vis dar atitinkame visus tuos požymius, nepaisant visų okupacijų ir savųjų istorikų įvestos painiavos bei intelektinių išdavysčių siekiant įtikti svarbesniems už save.

Pradėję užkariavimo žygius, baltai patraukė tolyn į žemynus ir taip maišėsi su vietiniais gyventojais. Taigi, jų kraujas pasklido tolyn, o palikuonys galėjo būti vadinami įvairiai. Tačiau iš tiesų aisčiai liko ir lieka aisčiais, todėl jie niekuo kitu negali būti laikomi ir kitaip vadinami.