Tiek tie, kurie tiki nematomais pasauliais ir juose vyraujančia energija, tiek tie, kurie visu tuo netiki, neturėtų nuneigti, kad nors ir kaip jau ten būtų, visgi kažkokia bendroji sąmonė, kurios dėka vyksta visi procesai kosmose, kurios dėka egzistuoja Žemė ir visa, kas yra joje ir ant jos, tarp jų ir mes, žmonės, turėtų būti. Vienos religijos ir dvasinės kryptys įvardija ją Dievu, kitos – Visatos Protu, Absoliutu ar tiesiog Bendrąja Sąmone. Tų pačių krypčių išminčiai ir pranašai kaip susitarę teigia tą patį: tada, kai Dievas (arba Sąmonė, jei norite) kūrė pasaulius, jokios substancijos, iš kurios jis būtų galėjęs tai padaryti, nebuvo, vadinasi, jam beliko visa tai kurti iš savęs, taigi tos substancijos, iš kurios buvo jis pats. Žmogaus Protas niekada nesuras, kokia buvo ta pirmapradė substancija, nes tai iš tiesų nebe jo sfera. Plačiau mąstančiam žmogui šioje vietoje atsivers didžiulė, kvapą gniaužianti erdvė, kurioje kiekvienas gali rasti tai, ko ieško, bet protingasis matys tik kosmines dulkes, dujas ar tiesiog atomus. Tačiau sekite mintį toliau. Pavadinkime tą substanciją jos tikruoju žodžiu Sąmonė. Kūrimo metu Sąmonės atomai buvo įvilkti į konkretiems pasauliams, kurie iš tiesų ir yra jos vystymosi pakopos, būdingus rūbus. Vadinasi, materialiajame pasaulyje, kokiame mes gyvename būdami Žemėje, ji taip pat įgijo įvairiausias formas. Senovės žmonių sąmonė, mažiau užteršta Proto, suprato ir teigė, kad gyva viskas, kas tik yra gamtoje: nuo akmens, augalo iki gyvūno ar paukščio. Jie žinojo, kad sąmonę turi viskas.
Nenorėdama nieko suabsoliutinti ar išpūsti, klausiu skaitytojo: ar turės sąmonę žaislas, turįs šuns, delfino, galiausiai – žmogaus pavidalą? „Nesąmonė“, – atsakysite. Žinoma, kad nesąmonė. Tačiau jei tos pačios Bendrosios Sąmonės produktas yra ir augalai, medžiai, kurių gyvybe daug kas tiki, nors kai kam gal ir tai sunku pripažinti, tai jos atomą turi ir akmenys. Vadinasi, būdami amžinos rimties būsenos, jie taip pat kažką suvokia, nors fiziškai reaguoti, kaip tai daro žmonės ar gyvūnai ir kai kurie augalai, negali. Negi dėl to jie mažiau gyvi? Mūsų širdys tai žino, tačiau Protas nesupranta: jame, kaip kompiuteryje, programos nesusišneka. Deja, iš tiesų daugelis vaikščiojančiųjų Žeme ir turinčiųjų dabar žmogiškąjį pavidalą – tobulos mikroschemos: širdis toje schemoje tiesiog pražiūrėta. Jie neturi savo gyvenimo idėjos, dvasios valią uždegančio tikslo, įsižiebiančio kibirkštimi žmogaus širdyje. Jie nemato ir Dievo ženklų, išdėliotų Kelyje, nes jų nevertina, o kai kurie net nemano, kad juos kažkas dėlioja. Kuo jie skiriasi nuo gyvuliuko, taip pat gyvenančio tik pagal įprastus penkis pojūčius: užuodžiu, jaučiu skonį, regiu fizinėmis akimis ir tai vertinu protu, galiu palytėti, apčiuopti ir galiausiai girdžiu fizinėmis ausimis. Tik susivokimas nemirtinga siela esant žmogų paverčia Žmogumi. Taip jau yra, kad ir to reikia mokytis. „Mikroschemos“ to mokytis nemėgsta, nes joms pakanka minėtų penkių pojūčių. Būti Žmogumi ar mikroschema – tai kiekvieno pasirinkimo reikalas. Kuo nori, tuo esi, kuo norėsi, tuo iš tiesų ir tapsi.
Mūsų šio straipsnio tema – akmenys. Tokia keista įžanga buvo reikalinga siekiant pagrįsti ja tai, apie ką bus kalbama toliau.
Tarptautinė akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizacija, įkurta Vokietijoje Michaelio Giengerio, laikytino mineralų terapijos pradininku Europoje ir mineralų gydomojo poveikio pagrindėju (jai priklauso ir šių eilučių autorė), žinodama tikrų ir netikrų, kaip ir visaip paveiktų, mineralų ir uolienų poveikio žmogaus organizmui skirtumus, sąmoningai kovoja už tai, kad pirkėjas nebūtų apgaudinėjamas. Akmenys, kaip ir vaistai, turi savo poveikio kryptis ir šalutinius veiksnius. Įsivaizduokite, jei vaistininkai nebūtų ruošiami ir pardavinėtų bet ką… Su akmenimis lygiai ta pati istorija. Vokietijoje ir Šveicarijoje jau buvo ne vienas apsinuodijimo mineralais atvejis. Ypač tai tikėtina geriant eliksyrus, kurie gaminami iš nekokybiško arba net kenksmingo mineralo. Užsienyje kai kurios mineralų parduotuvės yra minėtos organizacijos narės. Jos privalo turėti atitinkamas laboratorijas ir nepriklausomus žmones, galinčius akmenis patikrinti. Yra nemažas skaičius prijaučiančių firmų, kurios pirkėją būtinai informuoja apie tai, kad akmuo yra kaip nors paveiktas, juolab sintetinis ar imitacija. Dažnai tai tiesiog užrašoma. Šie žmonės supranta, kad verslu reikėtų užsiimti sąžiningai.
Deja, melas, apgavystės įsitvirtina politikoje, versle, tarpusavio santykiuose ir kitur. Daugelis apgaudinėja ir patys save, nes bijo, o kartais tiesiog tingi pažvelgti į savo vidų. Už tai paskui moka ligomis ir nesėkmėmis. Žmogui sunku suprasti, kad daugiausia problemų jis pats susikuria. „Juk visi taip daro“, – atsakys daugelis. Deja, mokėti tenka kiekvienam už save. Čia į kitą pirštu neparodysi. Mokėti visu savo gyvenimu. Vieni moka už puikybę, kiti – už savo agresiją, dar kiti – už pavydą ar apgavystes. Net maža apgavystė yra apgavystė. Ištrinti tai gali tik klaidos supratimas ir stengimasis jos nebekartoti.
Pardavinėti netikrus akmenis, sakant žmogui, kad jie tikri, – lygiai tokia pati apgavystė. Vieni pardavėjai tai daro sąmoningai, kiti nežino ir nesigilina, nes jiems akmenys – tik gražūs blizgučiai. Yra tų, kurie žino, jog parduoda netikrą, bet bijo sakyti pirkėjui, nes „direktorius gali išmesti iš darbo“. Beveik visi prekiautojai Lietuvoje jau suprato, kad lengviau akmenį parduoti aprašius jo savybes. Taip šalia sintetinio saulės akmens, akvamarino, turkio ar mėnulio akmens atsiranda jų savybių aprašas. Paklausus pardavėjų, kodėl taip daro, paprastai iš pradžių jie tikina, kad akmuo tikras. Yra tų, kurie tiesiog atsako: „Man tas pats.“ Vargšas pirkėjas nusiperka „turkį“ ar „saulės akmenį“ šventai tikėdamas, kad tyros pardavėjo akys nemelavo…
Yra pirkėjų, kuriems iš tiesų tas pats, tikras akmuo ar ne. Jiems svarbu, kad jis derėtų prie akių spalvos ar rūbo. Tokie pirks net tada, kai pardavėjas pasakys, kad tai sintetinis akmuo arba imitacija. Jų tikrai nemažai, todėl verslu galima būtų užsiimti ir neprasilenkiant su savo sąžine, kaip ir nekraunant sau sukčiavimo karmos.
Tačiau kuo kalti tie, kurie perka akmenį gydymo tikslams ar savo tam tikrų savybių korekcijai, nes tuo tiki. Tikėti ar netikėti – kiekvieno teisė: tiek to, kuris parduoda, tiek to, kuris perka. Bet kodėl šiuo ne vienam sunkiu finansiškai laikotarpiu sukrapštęs gal paskutinius pinigus, tikėdamas pardavėju žmogus turi atiduoti juos už niekuo negalintį padėti surogatą. Tai lygiai tas pats, kas vaistinėje nusipirkti niekuo negalinčių padėti vaistų, nes jų galiojimas seniai pasibaigęs, arba parduotuvėje – sugedusio maisto. Ir viena, ir kita grįžus teks išmesti suprantant, kad pinigai paaukoti… parduotuvei. Sąmonėjančių ir sąžiningų žmonių daugėja ir jų tikrai daugės. Tačiau paradoksas tas, kad didelė jų dalis nėra tokie turtingi, kad galėtų šelpti verslininkus. Galų gale kodėl jie turi tai daryti vien dėl to, kad nieko neišmano apie mineralus, neskiria tikro akmens nuo netikro. Žmogus tiki pardavėjo sąžiningumu ir džiaugiasi gal kiek pigiau gavęs tai, ko ieško. Kodėl pirkėjas privalo ką nors žinoti apie akmenis? Jis juk ateina ten, kur apie juos turėtų daug žinoti ir jam teisingai patarti…
Pamenu vieną faktą. Nuėjau į pažįstamos dailininkės parodą. Kartu su ja savo akvareles ir karolius eksponavo kita dailininkė. „Ar Jūs specialiai naudojote sintetiką?“ – paklausiau pastarosios. Moters akys suapvalėjo: „Kaip, aš juk pirkau rimtoje parduotuvėje… Mane užtikrino, kad visi karoliukai tikri. Kaip jie šitaip gali?“ Menininkė patyrė šoką. Nežinau, ar tą bižuteriją ji paliko stende, ar nuėmė. Lietuva – ne papuasų kraštas. Čia laikomasi juvelyrinių tradicijų, yra ir žmonių, išmanančių apie akmenis. Senais laikais tokie pardavėjai būtų pavadinti sukčiais, o dabar jie vadinami verslininkais. Matyt, kad žodis „karma“ tokiems žmonėms dar visiškai nieko nesako.
Užsienyje madingos parduotuvės, kuriose žmonės gali išsirinkti įvairiausių pasipuošti tinkamų blizgučių, tačiau daug kur pardavėjams net nešauna į galvą įrodinėti, kad stiklas – tai kalnų krištolas, kiek melstelėjęs stiklas – akvamarinas, violetinis stiklas – ametistas, o geltonas stiklas – citrinas ir t. t. Tokiose parduotuvėse, tiesa, galima rasti apie 10–15 procentų tikrų mineralų, kurie dažnai būna dažyti, kaitinti arba tiesiog prastesnės kokybės. Nereikia nė sakyti, kad gydymui toks produktas netinkamas.
Pradžioje mes kalbėjome apie sąmonę, kurią turi visa, kas gyva. Sintetinis akmuo arba imitacija sąmonės neturi. Neturi jis ir gaivinančios vibracijos, kurią turi tik tikras, kokybiškas mineralas. Būtent ta vibracija veikia žmogaus subtiliąsias sistemas, jas atgaivina ir valo. Ta vibracija padeda žmogui keisti mąstymą. Po to keičiasi ir visas gyvenimas. Tie, kas tai patyrė ir žino, kad tai tiesa, ieško gyvų akmenų. Vadinasi, jų teisė tokius ir gauti.
Tie, kurių protas laiko sielą geležiniuose čiuptuvuose, visu tuo netiki. Jiems mineralų savybės, nurašytos iš interneto puslapio ar knygos, net nenurodant šaltinio, – tai tik rinkodaros priemonė. Tas savybes jie pateikia tiek šalia tikro, tiek šalia netikro mineralo. Ši grupė žmonių nemato skirtumo tarp tikro ir netikro akmens, nes iš tiesų jeigu jie sustotų ir pamąstytų, ar patys yra tikri ar ne, ko gero, atsakymo ilgai tektų ieškoti… Vieniems jų brangieji akmenys tiesiog verslas, kitiems – tik gera investicija arba jų įvaizdžio dalis.
Mūsų centras buvo pirmoji oficiali vieta Lietuvoje, kur šalia teikiamų konsultacijų pradėta pardavinėti ir mineralus, kad žmogus galėtų nusipirkti akmenį neabejodamas jo tikrumu, vadinasi, ir poveikiu. Rašėme straipsnius, dalyvavome daugybėje laidų, siekdami šviesti žmones. Šis straipsnis – taip pat švietėjiškas. Tai kreipimasis į pardavėjų sąžinę ir pirkėjų budrumą. Netgi jeigu jis būtų priimtas it kova su vėjo malūnais, šventai tikiu, kad nors keletą gyvų širdžių užkabins: kai kas galbūt nebenorės ir nebegalės apgaudinėti pirkėjo, o kai kas labiau pagalvos prieš pirkdamas.
Nelengvai gyvena didžioji dalis Lietuvos žmonių. Daugelis laukia, kad kas nors ką nors imtų daryti, o jie tik pažiūrės. Pradėti reikia nuo savęs. Šio straipsnio tema – mineralai. Tuo užsiimame patys, todėl matome problemas, apie kurias negalime nekalbėti. Pardavėjams ir jų vadovams trūksta sąžiningumo, geranoriškumo ir informacijos. Jie nepajėgūs teisingai dirbti su pirkėjais. Vadinasi, jeigu mineralų pardavėjai imtų labiau šviestis, neapgaudinėtų pirkėjų, pagal CIBJO (Juvelyrinių akmenų, sidabro dirbinių, deimantų ir perlų tarptautinė konfederacija) reikalavimus šalia sintetinio akmens įrašytų „sintetinis“, šalia imitacijos – „imitacija“, šalia dažyto – „dažytas“ ir t. t., jie patys sąmonėtų ir taip galėtų labiau padėti pirkėjui. Neturi čia būti konkurencinės baimės, trukdančios pasitarti, jeigu kyla neaiškumų. Užsienyje, ypač šiaurinės Afrikos ir pietinės Azijos šalyse, parduodama daug sintetikos teigiant, kad tai tikra. Negi mums reikia sekti tokiu pavyzdžiu? Būkime teisingi žmonėms, kurie mumis tiki, galų gale būkime teisingi sau.
Būtų džiugu, jeigu švietėjiškos iniciatyvos imtųsi Lietuvos prabavimo rūmų darbuotojai. Jie iš tiesų vieninteliai būtų pajėgūs įvesti šioje srityje tam tikrą sistemą. Nors kartą per metus reikėtų organizuoti sueigą tų, kurie prekiauja mineralais. Tai neturėtų būti įmonių prisistatymas. Mano manymu, priimtiniausi būtų seminarai. Itin svarbios galėtų būti temos apie tikrų ir netikrų mineralų atpažinimą. Mūsų Astromineralogijos centras mielai galėtų pasidalyti sukaupta informacija apie mineralų savybes, darbą su jais.
Beje, prie mūsų centro maždaug septynerius metus veikė akmenų tyrinėtojų ir mylėtojų klubas. Jį lankė tie, kuriems iš tiesų rūpi mineralai, jų pritaikymas ir savęs pažinimas.
Viskas iš tiesų yra tik mūsų pačių rankose. Todėl jeigu kažką gero padarysime šiandien, rytoj geru bus ir atmokėta, tačiau jeigu šiandien kažkam sukursime diskomfortą, rytoj tą diskomfortą gausime patirti patys. Tokie kosmoso dėsniai ir tų, kas juos kuria, jokiais pasaulio pinigais nepapirksi.
Pagarbiai
Audronė Ilgevičienė
Astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ įkūrėja