Pirmą kartą rastas 1833 m. Urale. Dienos šviesoje žalias, dirbtinėje šviesoje – raudonas. Painiojamas su: sintetiniu korundu, sintetiniu špineliu, andalūzitu, piropu ir kt. Auginamas ir sintetinis aleksandritas.
Aleksandrito tema – transformacija. Jo funkcija šioje temoje – tikrosios Esmės išgryninimas kelyje į Išsilaisvinimą. Tai aukščiausioji Violetinio spindulio (Išsilaisvinimas) nata sąskambyje su Raudonuoju (Meilės) ir Žalsvuoju (Įkvėpimo) spinduliais. Visuotinės Meilės Įkvėptasis išsilaisvina – štai toks kelias į Esmės išgryninimą.
Šį kelią pradeda ametistas, padedantis suprasti svetimų ir savo paties senų mentalinių programų palaikomą involiuciją ir nereikalingas fiksacijas bei ryšius.
Sugilitas padeda drąsiai ir kartais negailestingai įveikti gyvenimo bei santykių pokyčių vingius, nebijant keistis ir keisti tai, kas atgyveno. Čaroitas atveria naują supratimą, padėdamas neprisirišti prie senų įpročių bei elgesio klišė.
Tiems, kurie gyvena įprastą žmogišką gyvenimą, šių trijų pagalbininkų pakanka. Pakanka jų ir dvasios ieškotojams.
Aleksandritas – tai gyvenimo ir mirties slenkstis. Todėl jis skirtas tiems, kurie gyvena tarp kelių pasaulių, orientuodamiesi juose ir išmanydami jų taisykles. Jis tiems, kurie nebijo išbandymų, o moka gyventi bet kokiose sąlygose, nebijodami priimti išgryninimo kančią ir savo paties per visus gyvenimus susikurtos prastos karmos pasekmes. Jis tiems, kurie nebijo mirties, ją laikydami natūralia fizinio kūno baigtimi, kartu pradedančia naują sielos vystymosi ciklą.
Tai akmuo tų, kurie žino ir daro. Kitiems jis nereikalingas, nes jie nesupras jo jėgos, patys dar nesuprasdami savosios, todėl akmuo gali sunaikinti tai, kas tam žmogui atrodo svarbiausia.
Todėl aleksandritas – tai pasišventusio savo idėjai ir Paskirčiai žmogaus akmuo. Tokiam žmogui neberūpi jis pats ir jo gyvenimas. Jis mąsto globaliai. Jam rūpi kitų gerovė, kurią jis laiko sava. Tokiam aleksandritas suteikia ryžto, drąsos net tada, kai atrodo, jog laukia pralaimėjimas, įžvalgą mažuose ir dideliuose dalykuose, koncentraciją ties tuo, kas svarbiausia, tikrumą ir vedimą visur, kur aukojamasi vardan kitų. Jis skatina įkvėpimą, ateinantį reikiamu laiku, reikiamo ėjimo numatymą, padėdamas būti nugalėtoju savo paties žaidžiamoje partijoje. Todėl jį nešiojantysis turi būti sąmoningas žaidėjas, nebijantis rizikuoti, bet sugebantis kur reikia išlaukti ir paaukoti tai, kas turi būti paaukota, vardan ateities.
Taigi, tai dvasingų ir idėjiškų lyderių akmuo, prisiimančių atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus žmones, o jei reikia ir visą šalį ar Žemę.
Aleksandrito teisingumas tolygus karminės valdybos teisingumui. Jis niekur neapskundžiamas, o tiesiog įvykdomas.
Jo šalutiniai veiksniai grindžiami tuo, kad jis pakelia prastos karmos priežastis, susikurtas paties žmogaus per daugybę gyvenimų ir nedelsdamas pagreitina pasekmių realizaciją įvykiais ir situacijomis, vedančiomis į naują supratimą. Nesupratusius neilgai trukus užgriūva nauja įvykių banga… dar nesupratusius – kita. Ir visa tai tol, kol žmogus supranta arba … išeina nesupratęs, tačiau sulaikytas nuo naujos neigiamos karmos kūrimo ateičiai. Todėl tai bene daugiausiai šalutinių veiksnių turintis mineralas. Ne veltui visi mineralų tyrėjai kalba apie jį kaip apie išbandymų akmenį.
Suaktyvina visų galvos čakrų darbą, gerina deguonies įsisavinimą smegenyse ir per plaučius, stiprina smegenų nervų sistemos aktyvumą ir klausą, gerina kraujotaką, aktyvina širdies darbą ir hipofizės funkcijas.
Sintetinis aleksandritas – tai zombis, ištraukiantis energiją iš šeimininko arba priverčiantis jį zombiuoti kitus. Jautrius žmones jis padaro dar labiau pažeidžiamais. Nejautrius – dar kietesniais, abejingesniais ar net žiauresniais.
Nešiojamas ant rodomojo (vadovams, lyderiams), didžiojo (atsiskyrėliams, okultistams, dvasingiems mąstytojams) ar bevardžio (aktyviems, besikeičiantiems žmonėms) p. reikiamos rankos įvairios kokybės aukse. Nešioti pastoviai ne daugiau kaip vieną ar du Mėnulio ketvirčius.
Aleksandrito derinti su kitais akmenimis nereikėtų, nes jis privers juos dirbti sava banga.