Astromineralogijos centras PARS FORTUNAE buvo įsteigtas 1995 m. Jo įkūrėja – Audronė Ilgevičienė-Astrėja, astromineralogijos ir mineralų terapijos pradininkė Lietuvoje, daugiau nei 35 knygų autorė. Nuo 2000 m. centro veiklą ji tęsė kartu su savo vyru Petru Ilgevičiumi. A. Ilgevičienė-Astrėja teikė astropsichologines, astromineralogines konsultacijas savęs ieškojimo ir dvasinio kelio klausimais, o P. Ilgevičius konsultavo dvasinio kelio ir sakralinių statinių statymo klausimais.
Pirmuosius šešerius metus Astromineralogijos centras veikė J. Basanavičiaus g. 6, Vilniuje, o 2000-aisiais persikėlė į Pamėnkalnio g. 19, ir šioje vietoje veikia iki šiol.
Pars Fortunae – tai astrologinis simbolis, dar kitaip vadinamas Fortūnos Ratu. Astrologijoje juo ženklinama sėkmės vieta horoskope. Kai kurie autoriai laiko jį Kosminės Tiesos simboliu. Taigi, Astromineralogijos centras nuo pat gyvavimo pradžios veikė ne tik kaip natūralių akmenų parduotuvė. Kas paprastą akmenų parduotuvę pavertė traukos centru, kuriame lankydavosi įvairiai mąstantys žmonės, po darbo valandų rinkdavosi Akmenų tyrėjų ir mylėtojų klubas?
Istorija iš pirmų lūpų…
Audronė Ilgevičienė-Astrėja:
1995 m. sausį įkūriau firmą „Pars Fortunae“ ir pasirašiau su Mokslininkų sąjunga nuomos sutartį dėl patalpų Basanavičiaus g. 6. Namo išorė buvo rekonstruota, o vidus tuščias, todėl pati brėžiau sienas, man reikalingus plotus ir rūpinausi remontu. Tuo pačiu metu ruošiau sistemą, pagal kurią vėliau dirbsiu. Ji pasitvirtino ir su tam tikrais papildymais veikia ir po daugybės metų. Susiradau darbuotoją R. Čirbą, kuris dirbo kartu su manimi iki pat 2020 metų. Nuėjau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Mineralogijos katedrą, kuriai tada vadovavo prof. Petras Musteikis. Su juo palaikome gražų ryšį iki šiol. Susipažinau su pasišventusiu mineralogu Anicetu Kartavičiumi (deja, jis jau paliko šį žemiškąjį pasaulį). Vaikščiojant po universiteto Mineralogijos muziejų Anicetas, žiūrėdamas į mane, paklausė: „Tai, ponia, ir Jūs akmenlige sergat?“ Skubėjau paneigti, kad esu sveika, bet jis tik nusijuokė: „Akmenukus mylit.“
Vokiečiams paprašius kartu sudalyvauti Frankfurto prie Maino mugėje, sutikau su sąlyga, kad man bus leista paskambinti į kai kurias įmones Idare-Oberšteine, kad susirasčiau akmenų tiekėjų, ir kad vėliau, po mugės, mane ten kas nors nuvežtų nors kelioms valandoms. Jie man tai pažadėjo ir savo pažadą tesėjo. Prisipirkau pusę lagamino akmenų ir susiradau būsimus partnerius, su kuriais palaikau ryšį iki dabar, kai rašau šias eilutes.
Remontas buvo baigtas, centriuko įranga sustatyta, akmenukai nugulė į stendų lentynas. Susidomėjimas buvo didžiulis, nes Lietuvoje tai buvo naujovė. Labai daug bendravau su astrologija užsiimančiais žmonėmis ir naujais pažįstamais mineralogais, juvelyrais. Į centriuką ateidavo ir žmonių, kuriems buvo įdomūs nepaaiškinami protu dalykai. Vykdavo diskusijos, pasidalijimas informacija ir patirtimis.
Tais pačiais metais su astrologiją praktikuojančiais ir ja giliau besidominčiais žmonėmis įkūrėme Lietuvos astrologų asociaciją. Joje, be manęs, buvo ir dabar žinomi astrologai, dirbantys skirtingomis kryptimis: Angelina Zalatorienė, Palmira Kelertienė, Nijolė Valaitytė-Wolmer, Naglis Šulija, Audrius Beinorius ir kt. Jau tada mes visi dirbome savaip. Tuomet mums buvo labai reikalingas bendravimas, pasidalijimas patirtimis. Patys organizavome sau reikalingus kursus, susitikimus su kitų šalių astrologais.
Kaip minėjau, susidomėjimas centriuko veikla buvo didelis, todėl televizijos, radijo ir įvairių leidinių žurnalistai vis mynė jo slenkstį. Daug bendravau su įvairiais žmonėmis, turinčiais skirtingų galių, nes juos centriukas, kaip kitokio mąstymo žmonių susibėgimo vieta, ypač traukė. Tai buvo laikas, kai žmonės buvo išsiilgę nuoširdaus bendravimo, todėl jame dažnai po darbo vykdavo įvairūs susitikimai, daug buvo kalbamasi apie mus visus dominančius dalykus. Netrūkdavo ir visokių eksperimentų.
Dalyvavau daugybėje televizijos laidų, pokalbių, daviau interviu. Teko pradėti rašyti straipsnius apie akmenis, astrologiją, kurių per kelerius metus susikaupė apie tris šimtus. Užsiėmiau astrologine praktika, o astromineraloginės konsultacijos, parenkant akmenis pažeistoms planetoms harmonizuoti ir silpnesnėms sustiprinti, taip pat buvo naujovė.
Labai daug meldžiausi, nes naujai atradau Dievą, jaučiau savo dvasinių vedlių vedimą, patyriau daug to, ką žmonės įpratę vadinti stebuklais. Nors finansiškai nebuvo lengva, nes netgi centriuko kai kurias išlaidas padengdavau lėšomis, gautomis už vertėjavimą (mano specialybė – germanistika), nekilo net minties, kad jo reikėtų atsisakyti. Nagrinėjau savo žemiškųjų mokytojų atvežtą literatūrą. Kitu žvilgsniu pažvelgiau į Bibliją, šventųjų gyvenimus ir apskritai teologiją ir kosmogoniją. Studijų laikais mėgau danų filosofą S. Kierkegorą ir jo egzistencializmą. Daug kartų skaičiau H. Hesės „Stepių vilką“ ir M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Dabar iš naujo atradau šv. Augustiną, J. Bėmę, Platoną.
Tais laikais Lietuvoje informacijos apie akmenis beveik nebuvo, todėl centriuke ant lankytojų stalelio padėtus atšviestus straipsnius žmonės tiesiog išsinešdavo. Tada „Respublikoje“ dirbęs žurnalistas Virgis Gudas, su kuriuo jau buvome pažįstami, tarstelėjo: „Tau reikia rašyti knygą.“ Iš karto atmečiau tokią idėją. Po kiek laiko paskambino žmogus iš Kauno, prisistatė leidėju ir pasakė, kad nori leisti mano knygą. Nustebau ir atrėžiau, kad nesiruošiu rašyti jokios knygos. Tas neatlyžo: „Rašysit.“ Su man įprastu žemaitišku užsispyrimu atsakiau: „Ne.“ Papasakojau apie tai Virgiui ir jis pasiūlė: ,,O tu tiesiog duok savo straipsnius. Mašininkė juos perspausdins į vieną vietą. Tada matysi.“ Sutikau ir nusprendžiau išleisti kokius kelis šimtus egzempliorių rotaprintu. Tuo metu tame pačiame name Basanavičiaus g. 6, už sienos, buvo leidykla. Su leidėja Tamara Tichonova kartais susitikdavome troleibuse, važiuojančiame iš Žirmūnų galo į centrą. Papasakojau jai apie savo ketinimus. Ji nepritarė mano rotaprinto variantui, bet turėjo pasiūlymą: „Išleiskime gražią knygelę.“ Taip ir nutiko. Knygos „Pradžia… Mano pokalbis su akmeniu“ pirmasis 2000 egzempliorių tiražas buvo išparduotas per tris mėnesius. Tada buvo išleistas kitas. Vėliau pati sustabdžiau kitų tiražų spausdinimą, pasakiusi, kad ta knyga man nepatinka. Į tai Virgis Gudas atsakė: „Tai rašyk kitą.“ (Tos knygelės pagrindu po 10 metų buvo paruoštas „Raktas į akmenų karalystę“.)
Laikas buvo labai aktyvus ir įdomus: nauji žmonės, naujos tiek geros, tiek sunkios patirtys, nauji suvokimai. <…>
2000 m. kovo pabaigoje centriukas buvo perkeltas į Pamėnkalnio g. 19. Petras Ilgevičius, 2000 m. tapęs mano sutuoktiniu, iš buvusio bulvių rūsio sukūrė puikias patalpas, pats vadovavo remontui, nes, pasak jo, tai vyrų darbas. ,,Tu daryk, ką darai, ir leisk man nors šitaip pradžioje padėti“, – sakė jis. <…>
Nuvykau į Vokietiją, „Steinheilkunde“ organizacijos konferenciją, susipažinau su jos vadovu M. Giengeriu, tapau tos organizacijos nare. Prasidėjo gražus bendradarbiavimas, paskaitos, seminarai, konferencijos.
<…> 2005 m. Astromineralogijos centro dešimtmečio proga išėjo pirmasis „Akmenų knygos, arba Žingsnio į platesnį suvokimą“ tomas.