Astromineralogijos centras „PARS FORTUNAE“ buvo įsteigtas 1995 metais Vilniuje. Jo sumanytoja ir įkūrėja – Audronė Ilgevičienė-Astrėja. Iki 2000 metų centras veikė J. Basanavičiaus g. 6, o nuo tų metų iki dabar veikia Pamėnkalnio g. 19.
Pavadinimas „PARS FORTUNAE“ kilęs iš astrologinio simbolio, vadinamo Fortūnos ratu. Jis gimimo horoskope nurodo vietą, kurioje žmogaus laukia geriausios galimybės patirti sėkmę. Tas galimybes žmogus gali panaudoti vystydamas savo stiprybes, ugdydamasis, dirbdamas ir nepraleisdamas Likimo siunčiamų progų ir malonių per būstą, kuriame yra Fortūnos ratas.
1994–1995 metai, kaip ir visi 10 metų atkūrus nepriklausomybę, naujai atgimstančioje ir bandančioje susikurti savo naują tapatybę Lietuvoje buvo specifiniai, nes tiek nauji dalykai formavosi tarsi iš nieko, įkvėpti iškilių Sąjūdžio idėjų, tiek mafijos struktūros vis dar norėjo išlaikyti joms patogias pozicijas, tiek valdžia matavosi naujus laisvės drabužius, po kuriais dar slypėjo senųjų sovietinių programų apatiniai. Todėl Astromineralogijos centro, kuriame lyg iš pogrindžio išniro astrologija, buvo pardavinėjami mineralai, o ne įprasti tuo metu serijiniai juvelyriniai dirbiniai, mineralas taikomas nekomerciškai, vadinasi, ne tik pagal Zodiako ženklą, nesigilinant nei į patį ženklą, nei į akmenų savybes, atsiradimas atrodė keistokai ir neįprastai, bet kartu tuo neįprastumu ir traukė.
Nauja buvo ir astromineralogijos sąvoka, jos kryptis. Pagal ją, mineralas turi būti parenkamas atsižvelgiant į visą žmogaus gimimo horoskopą, geras ir pažeistas planetas, reiškiančias stiprybes ir silpnybes. Vienaip turi būti nešiojami mineralai, galintys palengvinti vidinį darbą su savo ydomis ir silpnybėmis, ir visiškai kitaip – galintys stimuliuoti stiprybes. Tai reiškia, kad tiktai dirbant su savimi pritraukiama sėkmė, nes pats žmogus pradeda dirbti su priežastimis savyje, pritraukiančiomis nesėkmes ir nesusipratimus. Tai reiškia ir tai, kad akmuo negali būti stebuklinga piliule, momentiškai išsprendžiančia problemas. Svarbi akmens veikimo sąlyga – jis turi būti ne tik tinkamai nešiojamas, bet ir teisingai, vadinasi, į jo energiją atitinkantį metalą, įrėmintas.
Tuo metu tebedirbo nemažai įprastų nuo sovietmečio laikų juvelyrinių parduotuvių, vienas kitas gatvės prekeivis mugėse pasiūlydavo akmenukų, dažniausiai – „būgninukų“. Todėl Audronė, dar 1994 metais planuodama konsultuoti žmones šiais klausimais, tačiau dar bandydama apeiti sunkumus, susijusius su parduotuvės kūrimo ir palaikymo rūpesčiais, rimtai susimąstė, kad visgi tokia parduotuvė būtina vien tam, kad žmogus rastų joje natūralų, o ne sintetinį arba paveiktą akmenį, kad jo pavadinimas atitiktų jo esmę. Taip 1995 metais ji ėmė ieškoti tiekėjų Vokietijoje (beje, su kai kuriais iš jų centras dirba iki šiol). Toks sprendimas pasitvirtino, nes net dabar (2025 m.), centrui gyvuojant jau trisdešimt metų, atsirandant vis daugiau akmenų parduotuvių, ta pati problema išlieka. Anksčiau jokios pasiūlos nebuvo, o dabar ji yra perteklinė, tačiau problema ta, kad pasaulio mineralų rinka užversta kiniškais „pagerintais“ mineralų variantais, rusiškais, indiškais, amerikietiškais ir kitokiais padirbiniais, kurie ypač lengvai patenka ir į Lietuvą per elektronines parduotuves, išparduotuves ir pan. Tikrų natūralių mineralų rasti vis sunkiau, todėl centras perka juos tik iš patikimų tiekėjų, turinčių žinių apie mineralų gydomąsias savybes. Be jokios abejonės, natūralūs kokybiški mineralai visada bus brangesni už padirbinius, sintetiką. Tos kokybės palaikymas – vienas iš Astromineralogijos centro tikslų. Nustebsite, bet net ištaigingose Rytų šalių parduotuvėse apstu padirbinių, „pagerintos“ kokybės brangakmenių, painiojami mineralų pavadinimai, tarkim, rašoma „safyras“, o parduodamas ametistas, jau nieko nebestebina ir tai, kad kaitinti ametistai pavadinami citrinais ir t. t. Daugybė mineralų prekeivių patys nepažįsta mineralų, neskiria natūralių nuo paveiktų ir sintetinių, painiojasi pavadinimuose, pvz., vietoj mėnulio akmens parduoda sintetinius opalus ir pan. Jie naudojasi nepatikrinta informacija apie akmenų poveikį ir skirsto akmenis pagal Zodiako ženklus neįsigilindami į jų specifiką… Tai tiesiog tokių prekeivių neišprusimas, slypintis po specialistų įvaizdžiu.
Bet kuriuo atveju A. Ilgevičienei nuo pat pirmųjų Astromineralogijos centro įkūrimo dienų teko užsiimti aktyviu švietimu, bandant supažindinti žmones su nauja mineralų panaudojimo specifika ir metodais. Todėl dažnais centro lankytojais tapo įvairių laikraščių, žurnalų ir televizijos laidų žurnalistai, per kuriuos ta šviečiamoji veikla vyko efektyviausiai. Savaime teko suburti gražų naujai mąstančių juvelyrų (vienas pirmųjų buvo Vytautas Matulionis) ratą, kurie imtųsi rėminti akmenis taip, kaip jie energiškai dera tarpusavyje, nepainiojant tikrų akmenų su dirbtiniais arba paveiktais. Imtasi ir gana sudėtingos talismanų krypties, reikalaujančios juvelyro sąžiningumo, vidinės švaros ir būtinosios tvarkos laikymosi. Astromineralogijos centro veikla traukė žmones, besidominčius ne tik mineralais, bet ir platesnio gamtos ir jos karalysčių supratimo galimybe, mokslininkus, plačiau mąstančius verslininkus ir, žinoma, juvelyrus, ezoterikus, astrologus, parapsichologus ir pan. Jis tapo tokių žmonių susiėjimo vieta, kurioje neretai vykdavo ir įvairūs empiriniai, intuityvūs mineralų poveikio ir galimybių tyrinėjimai. Daugybės straipsnių pagrindu išėjo pirmoji tada dar Audronės Maculevičienės knygelė „Pradžia. Mano pokalbis su akmeniu“, nes akmenys iš tiesų į ją savaip, nors dar labai tyliai, prabilo.
1999 metais į Audronės gyvenimą atėjo Petras Ilgevičius. 2000 metais jie susituokė. Tais pačiais 2000-aisiais Petro pastangomis Astromineralogijos centras išsikėlė iš nuomojamų patalpų į savas, esančias Pamėnkalnio g. 19. Petras rūpinosi remontu ir buvusį bulvių rūsį pavertė nauja švaria erdve. Jo ypatingo susidomėjimo kryptimi tapo paprasti lauko akmenys, šių akmenų galimybės ir sakraliniai statiniai iš jų, todėl ir senosios šventvietės, piliakalniai, energiškai stiprios vietos ir t. t. Petras ir Audronė kartu tyrinėjo visa tai keliaudami po Lietuvą ir pasaulį, susipažindami su naujais įdomiais, dvasinio kelio ieškančiais arba jame jau esančiais žmonėmis. Užsimezgė puikūs ir prasmingi ryšiai su Michaelio Giengerio Vokietijoje tais pačiais 1995 metais įkurta Tarptautine akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizacija („Steinheilkunde“).
(istorija iš pirmų lūpų……)
Audronė Ilgevičienė-Astrėja:
1995 m. sausį įkūriau firmą „Pars Fortunae“ ir pasirašiau su Mokslininkų sąjunga nuomos sutartį dėl patalpų Basanavičiaus g. 6. Namo išorė buvo rekonstruota, o vidus tuščias, todėl pati brėžiau sienas, man reikalingus plotus ir rūpinausi remontu. Tuo pačiu metu ruošiau sistemą, pagal kurią vėliau dirbsiu. Ji pasitvirtino ir su tam tikrais papildymais veikia ir po daugybės metų. Susiradau darbuotoją R. Čirbą, kuris dirbo kartu su manimi iki pat 2020 metų. Nuėjau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Mineralogijos katedrą, kuriai tada vadovavo prof. Petras Musteikis. Su juo palaikome gražų ryšį iki šiol. Susipažinau su pasišventusiu mineralogu Anicetu Kartavičiumi (deja, jis jau paliko šį žemiškąjį pasaulį). Vaikščiojant po universiteto Mineralogijos muziejų Anicetas, žiūrėdamas į mane, paklausė: „Tai, ponia, ir Jūs akmenlige sergat?“ Skubėjau paneigti, kad esu sveika, bet jis tik nusijuokė: „Akmenukus mylit.“
Vokiečiams paprašius kartu sudalyvauti Frankfurto prie Maino mugėje, sutikau su sąlyga, kad man bus leista paskambinti į kai kurias įmones Idare-Oberšteine, kad susirasčiau akmenų tiekėjų, ir kad vėliau, po mugės, mane ten kas nors nuvežtų nors kelioms valandoms. Jie man tai pažadėjo ir savo pažadą tesėjo. Prisipirkau pusę lagamino akmenų ir susiradau būsimus partnerius, su kuriais palaikau ryšį iki dabar, kai rašau šias eilutes.
Remontas buvo baigtas, centriuko įranga sustatyta, akmenukai nugulė į stendų lentynas. Susidomėjimas buvo didžiulis, nes Lietuvoje tai buvo naujovė. Labai daug bendravau su astrologija užsiimančiais žmonėmis ir naujais pažįstamais mineralogais, juvelyrais. Į centriuką ateidavo ir žmonių, kuriems buvo įdomūs nepaaiškinami protu dalykai. Vykdavo diskusijos, pasidalijimas informacija ir patirtimis.
Tais pačiais metais su astrologiją praktikuojančiais ir ja giliau besidominčiais žmonėmis įkūrėme Lietuvos astrologų asociaciją. Joje, be manęs, buvo ir dabar žinomi astrologai, dirbantys skirtingomis kryptimis: Angelina Zalatorienė, Palmira Kelertienė, Nijolė Valaitytė-Wolmer, Naglis Šulija, Audrius Beinorius ir kt. Jau tada mes visi dirbome savaip. Tuomet mums buvo labai reikalingas bendravimas, pasidalijimas patirtimis. Patys organizavome sau reikalingus kursus, susitikimus su kitų šalių astrologais.
Kaip minėjau, susidomėjimas centriuko veikla buvo didelis, todėl televizijos, radijo ir įvairių leidinių žurnalistai vis mynė jo slenkstį. Daug bendravau su įvairiais žmonėmis, turinčiais skirtingų galių, nes juos centriukas, kaip kitokio mąstymo žmonių susibėgimo vieta, ypač traukė. Tai buvo laikas, kai žmonės buvo išsiilgę nuoširdaus bendravimo, todėl jame dažnai po darbo vykdavo įvairūs susitikimai, daug buvo kalbamasi apie mus visus dominančius dalykus. Netrūkdavo ir visokių eksperimentų.
Dalyvavau daugybėje televizijos laidų, pokalbių, daviau interviu. Teko pradėti rašyti straipsnius apie akmenis, astrologiją, kurių per kelerius metus susikaupė apie tris šimtus. Užsiėmiau astrologine praktika, o astromineraloginės konsultacijos, parenkant akmenis pažeistoms planetoms harmonizuoti ir silpnesnėms sustiprinti, taip pat buvo naujovė.
Labai daug meldžiausi, nes naujai atradau Dievą, jaučiau savo dvasinių vedlių vedimą, patyriau daug to, ką žmonės įpratę vadinti stebuklais. Nors finansiškai nebuvo lengva, nes netgi centriuko kai kurias išlaidas padengdavau lėšomis, gautomis už vertėjavimą (mano specialybė – germanistika), nekilo net minties, kad jo reikėtų atsisakyti. Nagrinėjau savo žemiškųjų mokytojų atvežtą literatūrą. Kitu žvilgsniu pažvelgiau į Bibliją, šventųjų gyvenimus ir apskritai teologiją ir kosmogoniją. Studijų laikais mėgau danų filosofą S. Kierkegorą ir jo egzistencializmą. Daug kartų skaičiau H. Hesės „Stepių vilką“ ir M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Dabar iš naujo atradau šv. Augustiną, J. Bėmę, Platoną.
Tais laikais Lietuvoje informacijos apie akmenis beveik nebuvo, todėl centriuke ant lankytojų stalelio padėtus atšviestus straipsnius žmonės tiesiog išsinešdavo. Tada „Respublikoje“ dirbęs žurnalistas Virgis Gudas, su kuriuo jau buvome pažįstami, tarstelėjo: „Tau reikia rašyti knygą.“ Iš karto atmečiau tokią idėją. Po kiek laiko paskambino žmogus iš Kauno, prisistatė leidėju ir pasakė, kad nori leisti mano knygą. Nustebau ir atrėžiau, kad nesiruošiu rašyti jokios knygos. Tas neatlyžo: „Rašysit.“ Su man įprastu žemaitišku užsispyrimu atsakiau: „Ne.“ Papasakojau apie tai Virgiui ir jis pasiūlė: ,,O tu tiesiog duok savo straipsnius. Mašininkė juos perspausdins į vieną vietą. Tada matysi.“ Sutikau ir nusprendžiau išleisti kokius kelis šimtus egzempliorių rotaprintu. Tuo metu tame pačiame name Basanavičiaus g. 6, už sienos, buvo leidykla. Su leidėja Tamara Tichonova kartais susitikdavome troleibuse, važiuojančiame iš Žirmūnų galo į centrą. Papasakojau jai apie savo ketinimus. Ji nepritarė mano rotaprinto variantui, bet turėjo pasiūlymą: „Išleiskime gražią knygelę.“ Taip ir nutiko. Knygos „Pradžia… Mano pokalbis su akmeniu“ pirmasis 2000 egzempliorių tiražas buvo išparduotas per tris mėnesius. Tada buvo išleistas kitas. Vėliau pati sustabdžiau kitų tiražų spausdinimą, pasakiusi, kad ta knyga man nepatinka. Į tai Virgis Gudas atsakė: „Tai rašyk kitą.“ (Tos knygelės pagrindu po 10 metų buvo paruoštas „Raktas į akmenų karalystę“.)
Laikas buvo labai aktyvus ir įdomus: nauji žmonės, naujos tiek geros, tiek sunkios patirtys, nauji suvokimai. <…>
2000 m. kovo pabaigoje centriukas buvo perkeltas į Pamėnkalnio g. 19. Petras Ilgevičius, 2000 m. tapęs mano sutuoktiniu, iš buvusio bulvių rūsio sukūrė puikias patalpas, pats vadovavo remontui, nes, pasak jo, tai vyrų darbas. ,,Tu daryk, ką darai, ir leisk man nors šitaip pradžioje padėti“, – sakė jis. <…>
Nuvykau į Vokietiją, „Steinheilkunde“ organizacijos konferenciją, susipažinau su jos vadovu M. Giengeriu, tapau tos organizacijos nare. Prasidėjo gražus bendradarbiavimas, paskaitos, seminarai, konferencijos.
<…> 2005 m. Astromineralogijos centro dešimtmečio proga išėjo pirmasis „Akmenų knygos, arba Žingsnio į platesnį suvokimą“ tomas.
2001 metais porai įsigijus apleistą sodybą Ažušiliuose, Molėtų rajone, Petras pasinėrė į sakralinių statinių statymą, kuris vystėsi labai greitai ir efektingai. 2019 metais jam išėjus į amžinybę, liko jo palikimas visu tuo besidomintiems žmonėms: jo paties rankomis sukurta knyga, užrašyta akmenų raidėmis savo Tėvynės Lietuvos žemėje, ir trys Didžiųjų Grįžulo Ratų statiniai: pirmasis – Palangos parke, prie Birutės kalno, antrasis – prie Piliakalnių kaimo esančio piliakalnio (Bartninkų sen., Vilkaviškio r.), o trečiasis – Kaltanėnuose (Švenčionių r.). Jo svajonę pastatyti Lietuvos centre „Meilės ir Taikos gėlę“ 2021 metais įkūnijo bendraminčių komanda. Šį statinį rasite Lietuvos geografiniame centre.
Žmonių, kuriems visa tai rūpėjo, ratas aplinkui augo. Taip prie Astromineralogijos centro susiformavo akmenų mylėtojų ir tyrinėtojų grupė, kuri vėliau sulig augančiais naujos informacijos srautais, vadinasi, Audronės knygomis ir abiejų sutuoktinių-bendražygių aktyvia veikla, mokymais, peraugo į Mineralų terapeutų draugiją.
2007 metais, atsiradus antropoteosofijai, savaime susiformavo ir Antropoteosofų klubas, jungiantis žmones, besidominčius platesniu savęs, pasaulio suvokimu ir, žinoma, savo dvasiniu augimu. Šis klubas vėliau tapo bendrija. Visa tai taip pat išaugo ir plėtojosi Astromineralogijos centro aplinkoje.
Tai reiškia, kad Astromineralogijos centras niekada nebuvo vien akmenų parduotuvė ar astropsichologinių ir astromineraloginių konsultacijų vieta. Tai vieta, į kurią rinkosi ir tebesirenka bendraminčiai. Aplink jį tiesiog sukte įsisuko visos Audronės ir Petro veiklos, paskatintos žmonių domėjimosi ir šios poros poreikio dalintis ir padėti kitiems suvokti tai ir taip, kaip jiems paties pavyko. Augant veiklų skaičiui, Petro iniciatyva 2014 metais buvo įkurta VšĮ Idealistų būstinė, jungianti visas pagal poreikį atsirandančias naujas veiklas:
- Mineralų terapeutų draugija (įsteigta 2017 m.), kurios būstinė ir yra Astromineralogijos centras.
- Antropoteosofinės astrologijos asociacija (įsteigta 2015 m.), jungianti astrologus, baigusius A. Ilgevičienės vadovaujamas septynerių metų antropoteosofinės astrologijos studijas.
- Antropoteosofijos studijų ir tyrinėjimų centras (įkurtas 2020 metais), kuriame trejus metus studijuojami dalykai, be kurių platesnis pažinimas neįmanomas.
- A. ir P. Ilgevičių sakralinių statinių iš lauko akmenų sodybos priežiūros draugovė.
Štai taip iš Astromineralogijos centro veiklos įsisuko visos minėtosios veiklos, kurias Audronė toliau prižiūri, atidavusi vadovavimą joms tiems, kurie jį prisiėmė pagal savo galimybes. Ji perleido ilgąsias astropsichologines konsultacijas savo buvusiems studentams, tapusiems jos kolegomis. Pati Audronė pasirinko trumpąsias konsultacijas ir priima savo buvusius ir savo kolegų klientus, kuriems kyla sudėtingesnių klausimų, ypač dvasinio kelio procesuose. Ji dalyvauja kasmetinėse knygų mugėse, kartais susitinka su skaitytojais ir kas kelerius metus veda seminarus. Visą savo laiką Audronė skiria knygų rašymui ir jai žinomiems darbams.
Darbuotojai
Rimvydas Čirba, dirbęs nuo pat Astromineralogijos centro įkūrimo 1995 metais iki 2020 metų. Tai puikus, labai atsakingas, patikimas ir pasišventęs darbuotojas, mylintis akmenis, mėgstantis tyrinėti senąsias šventvietes, šventus akmenis, jų kompleksus ir Lietuvoje, ir už jos ribų, giliai nagrinėjantis pačią mineralogiją, todėl tapęs ir kelių Audronės knygų apie akmenis („Rakto į akmenų karalystę“ II dalies ir „Akmenų knygos, arba Žingsnio į platesnį suvokimą“ III tomo) bendraautoriumi. Visa tai jis tyrinėja ir toliau savarankiškai.
Violeta Skinderienė dirba centre nuo 2019 metų. V. Skinderienė – humanistinės krypties pedagogė , A. Ilgevičienės išleistos pirmosios astrologų, studijavusių antropoteosofinę astrologiją, laidos absolventė, praktikuojanti antropoteosofinė astrologė, Antropoteosofinės astrologijos asociacijos narė. Ji išklausė A. Ilgevičienės vedamą astromineralogijos kursą, mineralų terapijos kursą ir yra astromineralogė, mineralų terapeutė ir Mineralų terapeutų draugijos vadovė. Norėdama įgyti reikalingą kvalifikaciją, V. Skinderienė 2022 metais Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete išklausė mineralogijos ir kristalografijos kursą.
Lina Navickaitė dirba centre nuo 2022 metų. L. Navickaitė yra profesionali interjero dizainerė, A. Ilgevičienės išleistos antrosios astrologų, studijavusių antropoteosofinę astrologiją, laidos absolventė, Antropoteosofinės astrologijos asociacijos narė, taip pat išklausė A. Ilgevičienės vedamą astromineralogijos kursą, mineralų terapijos kursą ir yra astromineralogė, mineralų terapeutė, Mineralų terapeutų draugijos narė.